Virtual Reality

Have you wondered what would happen if you would go to another reality? Well, I'm not talking about the life after death but more about the digital existence. Would you like to live digitally? What would it feel like? Have you experienced it?

Today I did. Was invited to an event of the company that's gonna launch a new product and which is gonna be a super huge thing. Yep. Gonna blow mind for loads of people. Product having a lot of potential is already attracting big brands and huge investments. It will be interesting to see how Amsterdam is gonna react to that. Here's is weird myself:

Here I'm in the spaceship :D You don't see it but I actually am.

Can you see me completely freaked out and afraid to move? That's how it felt but it was interesting. I was wondering if I would meet any strange creatures there or smth but nothing was there.

If I would have such technology at home and would be a super addictive gamer I think that I might get crazy - being in virtual non-stop and forgetting of what's the real world is like. People addicted to technologies are already kind of outsiders and don't go out to the public much so this thing will just encourage to forget the world outside your window.

I've also experienced sailing in the boat. This experience was super real because you could feel being inside the boat and actually sailing. You can forget that you're wearing any equipment!

So in total we had three sessions in different environments. Wearing these strange glasses at first I could experience sunny Italy just sitting in the chair in front of the laptop, then it was spaceship and then sailing the boat.

Such equipment already exists but this one is very special because of new technology and new features. What potential does it have you might ask? I would say CRAZY potential. Such technology can replace real life. You won't need to experience sunny province by going to Italy. You can just put on the "glasses" and have it unlimited for hours. Btw, remember the movie "Matrix" where they train in special programs?

So it's gonna be like that. You just turn on the programme you wanna live in and here you go. Voila! You don't need anything else. Just electricity.

I think in the coming 50 years people will get more and more crazy. Though it's hard to stop. Simply because the life moves on and we have to deal with it. Development is impossible to stop. Also it's interesting. Fascinating. Scary. But don't worry, everything's gonna be fine. So that was my day today aside being at university of Amsterdam and working on projects.

WebRep

currentVote

noRating

noWeight

What happened

I guess this is what happened to me (image below) and that's why the number of my postings went down. Anyway, missing writing and my blog A LOT. So am coming back after long time of silence! Stay tuned! ;)

Linkėjimai iš bibliotekos

Linkėjimai iš bibliotekos! / Best wishes from library!

P.S. Aš sugrįžtu į blog'ą, mieli mano. / P.S. I'm coming back to writing blog my dear friends.

Bonjour! Antra dalis

Kvepalai. Ar žinojot, kad Grasas - miestas, apie kurį parašyta ta legendinė knyga "Kvepalai"?! Ir pastatytas TAS filmas "Kvepalai"?! Jei nematėt, būtinai rekomenduoju!

Legendinis miestelis. Važiuoju apimta svajingos romantiškos nuotaikos. Juk pamatysiu TĄ miestelį! TĄ miestuką, kuris įkvėpė Patrick Suskind parašyti romaną apie kvepalus ir kur taip nuostabiai viskas apdainuota atvaizduota filme. Nors knyga, aišku, geresnė buvo, nei filmas, bet vis tiek.

P.S. Beje, koks sutapimas - gyvenau Austrijoje mieste Graz (tariasi: Gracas), dabar kvapų miestelis Grasas . . .

Atidardu traukiniu iki miestelio ir pamatau jį įsikūrus kalvose. Visas miestas, visi pastatai, visos palmės ir visi pafumerių fabrikai išsidėstę kalvų papėdėse. Viskas kyla į viršų. Visi keliai raitosi aukštyn. Viskas vingiuoja. Suprantu, jei noriu užsiropšti į miesto centrą, su mano kuprine man tikrai nepakeliui tad jamu autobusą. Ir kelionė prasideda. Miestelis mažas, bet autobusas vingiuoja tarsi kalnų keliais - zigzagais. Važiuoja iki vienos papėdės, pasisuka į kairę - iki kitos, pasisuka į dešinę - iki kitos ir galų gale atidardam iki centro.

Ilgai centre neužsibūnu, nes jau šešios vakaro, o mano couchsurfer'is namie bus septintą, tai einu į turizmo centrą žemėlapio ir ieškot jo namų. Greitai randu, super!

Pradžia su rožiniu vynu - visada neblogai! Mano host'intojas svetingai pasitiko ir pradėjo šokinėt aplink mane :) Labai mielas. Pradėjo parfumerijos vietas rekomenduoti, užkandžius nešti, bolonijos pastą gaminti. Pas jį svečiuodamasi prisiminiau vėl, ką reiškia prancūzišką klaviatūra naudotis. Raidžių ir kablelių ieškojau netrumpai :) ...

O kitą dieną - į kelionę. Iš tiesų jaučiau tarsi kelionė prasidėjo nuo šio miestelio, nes atvykimo į Nicą priežastis buvo tik aerouostas, o užsilikau, nes nebuvau padarius namų darbų - tvarkingai susiplanavus kelionės. Tai ir užsilikau aš toj Nicoj pradžioj.

Grase vienas sustojimo punktų buvo stogas :D Ėjau. Pamačiau nuostabų vaizdą. Priėjau. Fotografuoju. Lievai fotografuojasi. Visokie medžių lapai man ten viską užstoja. Pamatau stogą. Pamatau, kad lengva iki ten užsiropšti. Gimsta nuodėminga mintis. Hm... neee... ar gi?... nejaugi taip ir nueisi?.... hm.... Nu tai žodžiu. Va video jums nuo stogo :)

Lydėdama nuostabius vaizdus (jaučiuosi, lyg gyvenčiau atvirutėje) einu pasitikti savo dienos tikslo - susikurti savo vardo kvepalus! Jė! Tikslas atsirado tik vakar. Kad toks dalykas įmanomas, net pagalvojus nebūčiau. Ir nežinojau. Ir tokio tikslo neturėjau. Bet kai turistų centre užtikau pilna skrajučių su kvietimu užsukti į nemokamus turus po parfumerių muziejus, o kartu ir susikurti kvepalus, mano entuziazmas smilkiniuose sutvinksėjo! Jėga! O ko gi ne?! Ir kaina, nors ir didžiulė atrodo, bet kai paskaičiuoji, tai tiek pat gi už kvepalus parduotuvėj sumokam - 45 eurai. Už istorinį apsilankymą parfumerių mieste pirmą kartą gyvenime ir išskirtinę galimybę garsiausiame kvepalų mieste Europoje / pasaulyje (kiti likę du kvapais garsėjantys miestai yra tik Montpellier ir Versalis) juk nuostabiai būtina sukurti savo kvapą! Bus ką prisimint ir anūkams papasakot!

Džiaugiuosi savo nuostabia idėja ir skubu link autobuso. Paskambinau užsiregistruoti į pamoką, ir joje reikia būti po pusvalandžio. aaaaaa !!! Po palyginus trumpo, bet vis tiek prailgusio proceso - autobusu ir pėškom (ačiū jums, mano mielos kojelės!) atsibeldžiau iki parfumerių vietos. Nu, galvoju, šįkart tai tikrai reikia viską teisingai susiplanuot, kad nereiktų pėškom eit ir savo kuprinės tyst! Važiuoju autobusu ir jau noriu lipt, o vairuotojas sako: "Ne ne, čia ne šita, kita."  Išlipu kitoj, o, pasirodo, ten kvepalų fabrikas, o ne studija pamokoms, kur man reikia. Šūdas! Gi žinojau, kad aš esu teisi, tai ne, vietinių čia klausyk!... :) Tai pėškom per karštį su 10 kilogramų ant kupros lekiu aš atgal pėškom tuos 500 metrų į kalną, kad į kvepalų kūrimo pamoką spėčiau. Skambinu jiems, kad vėluoju, o jie - tai nieko tokio, viskas ore. Nu tai aišku, juk už tai aš pati moku. Che che.

Atsibeldžiu! Valio!!

Visa tokia nuprakaitavus ir visai įkaitusi puolu prie savo stalo kurti kvapų (tas toli labiausiai į dešinę prie tos moteriškės). Visi aplinkui tokie atsipalaidavę ir elegantiški, lėti ir niekur neskubantys. Visiškai nesiderina su vis dar skubančia manimi. Suprantu, kad reikia man atsipalaiduoti ir nusiraminti. Bandau įsijausti. Procesas prasideda.

Man duoda popieriaus lapą, išaiškina visą procesą ir priešais išdėlioja buteliukus - pagrindines kvepalų natas, iš kurių man reikia kelias išsirinkti.

Procesas kuriant kvepalus susideda iš trijų dalių:

Aukščiausių natų - tų, kurias užuodi pirmiausia, kai pasipurški. Po kurio laiko jos nuvėsta.

Vadinamų širdies natų - tų, kurias užuodi nuvėsus pirmosios.

Pagrindinių natų - tų, kurios lieka jau nuvėsus kvepalams.

Pirmas žingsnis prasideda nuo apačios - pagrindinių natų. Duoda išsirinkti iš dešimties tris. Paskui jau renkiesi iš 50 ties buteliukų, o paskui tai iš viso, nežinau, šimto turbūt. Tiek daug ten jų buvo! Džiaugiausi, kad po pasivažinėjimo motociklu po Monaką mano sloga neprogresavo ir galėjau užuost kvapus! Bet užtat dabar ta sloga yra mano džiaugsmas.... Ypač šiandien.....

Taigi. Lašinam po lašiuką visus kvapus į vieną kolbelę, paskui iš jos pilam į kitą, miksuojam, tada mirkom popieriuką, uostom, tada vėl lašinam, vėl iš vienos kolbelės į kitą ir t.t. Kol galų gale turim:

Vardinius kvepalus "Indre" !!!!

Jei ką, tai turiu aš jų receptą, tai galit bet kada užsisakyt! :D P.S. Jie yra gaivūs su lengvu gėlių brizu. Tokie tikrai gaiviai vasarai išsimaudžius jūroj bėgti per gėlėtą pievą. Tai va tokie mano kvepalai :) Yra ten ličių kvapo, magnolijų, musko, medžio ir t.t.

                                                                           ***

Vėliau, aišku, žaviuosi miestelio vingiuotomis gatvėmis. Autobusu pakylu į miestelio centrą kalvos viršuj ir vingiuotomis senamiesčio gatvėmis leidžiuosi žemyn savo kuprinę leisdamasi

beje, norėčiau kada būti iškilmingai prisiminta muziejuje kaip reikšminga asmenybė. Kaip ši daili moteris, parfumerijos gamyklos įkūrėja.

kad ekspozicija būtų sudėliota taip pat kaip ir čia - iš mažų gyvenimo detalių, kurios ir yra svarbiausios.

ir turėti vasarnamį su tokiu vaizdu - kur vasara kutena paausius, o lengvas brizas nosį.

           
                ***

Keliaujam į Avignon! Levandų sostinę!

Nežinau, ar ima atsibosta skaityt, bet šią akimirką man jau ima atsibosti rašyti :D Labai aš jau čia daug ir smulkiai. NES nu gi tiek įspūdžių!!! Galiu pasakot ir pasakot!

Taigi. Levandos. Och... levaaaandoooossssss........

Išsvajotosios.........

Oooooo kaip nuostabu buvo...

Ir kaip graaažžžuuuuuuuu ten............

Su nuostabia mergina visus levandų laukus pėškom išvaikščiojom! Ir visais aplinkiniai kalnais keliukais išvažinėjom! Ir dar į Alpes nuvažiavom....

Vaikai mieli, mielieji žmonės, aš pirmą kartą gyvenime tranzavau!! Neplanavau ir beprotiškai LABAI LABAI bijojau! Širdis lipo lauk! :) Dalykas tas, kad norint nusigauti iki levandų kaimelio man reikėjo persėsti į kitą autobusą, o šis tą dieną nevažiavo! Nors informacijoj man sakė, kad važiuoja. Kai kąąąą... Buvo dar tik vidurdienis, mane ir levandas skyrė apie 80 kilometrų, o man pasiūlė grįžti kitą dieną septintą ryto - tada esąs vienintelis autobusas pas levandas. Ką tokį?! Jūs turbūt juokaujat. Išvysti violetine tapytus laukus skyriau visą dieną! Ir tai turi įvykti šiandien!

Nuėjau į turizmo centrą, paprašiau žemėlapio, paklausiau, kaip nuėiti iki kelio ir išvariau :D Eidama sumąsčiau, kad gal reikėjo išsinuomoti dviratį, bet paskui primečiau, kad 30 laipsnių temperatūroje minti dviratį - ne pyragai, o ir asmens dokumentą reikia jiems duoti ir grąžinti sutartu laiku, tai atsisakiau tos minties. Neaišku, ar sugebėsiu parminti laiku :D

Noras labai stiprus. Išėjau į kelią. Užsidedu baltą skrybėlę, užsisagstau megztuką, pasitaisau mažytę tašytę ir va tokie skrybėliuota lietuvaitė kažkur niekur stoviu kely tikėdamasi, kad kas nuveš mane pas levandas. Niekas nestoja. Apsidžiaugiu. Nes ramiau :) Einu. Baimė tranzuoti didelė, tai galvoju, nu ir gerai, nereikia man jūsų, aš tuos 80 kilų nueisiu. Turiu tam visą dieną! Ir ant tos minties, žiū, grįžta automobilis. Išlipa žmogeliukai - prancūzų šeima, žmona - amerikietė. Ir linksmybės prasideda!

Šeima lieka namie, o mes kartu su Debi (toks jos vardas) - į kelią! Ji į regioną atsikraustė prieš šešias savaites, tai dar pati nežino regiono. Sako: sakyk, kur tik nori, vežu!! 

Ir sakau sau, kad ir į pasaulio kraštą!

Važiuojam.

Bonjour! Pirma dalis

Net juokinga. Negaliu apsispręst, kuria kalba pradėti rašyti šitą post'ą - lietuvių ar anglų. Anksčiau net ir klausimo nebūdavo - aišku, kad lietuvių! O dabar priklauso nuo nuotaikos. Nu ir šiaip, su anglų kalba jaučiuos komfortiškai ir net bajerius jau pradedu vis geresnius laidyt :D Bet och.... Nenoriu taip suužsieniet. Bet sunku kitaip.

Tai vo. Grįžau. Į Amsterdamą. Po trejų - keturių metų svajojimo nuvažiuot ten, kur visada norėjau. Ir pagaliau. Ir padariau. Ir grįžau pasikeitus. Kaip gera.

O viskas prasidėjo taip. - >

Pirma stotelė - Herrang'as !!! Valiooo!!! Šokiai pokiai!! Kažkaip šiemet daug nuotraukų aš ten nepyškinau - fotiko bateriją pietų Prancūzijai taupiau (o galų gale mano fotikas sugedo. Antrą dieną naudojant man atrodo. Valio. ). Filmavau labiau. Kiekvienos pamokos pabaigoj mokytojai sušoka, ką mokė. Tai visi kaip pirmūnai griebia savo telefonus ir spaudžia knopkes. Aš tai telefoną dažnai pamiršdavau. Nu matai, ne tokia ir pirmūnė.... :D

Užtat tuo ir didžiuojuos :D

Nu o po Švedijos - pietų Prancūzija!! aaaaaaaaaaaaaaa!!!!!! aaaaaaaaaaaaaa!!!!!! aaaaaaaaaaaaaaaa!!!!!!

Och... Viduržemio jūra, Provansas, levandų laukai, saulė, vasara, gėlių kvapai, laisvė - apie tai svajojau ilgai. Norėjau aš savom kojom įžengti į atvirutę ir pabūti. mmmm . Gera ten. Patvirtinu.

Turėjau kompanjonę su kuo važiuot, tačiau kažkaip ėmė viskas keistis. Giedrė nebesuspėjo. Tai pradėjau siūlyti kitiems. Salomėja negalėjo. Kita Giedrė kitur išvažiavo. Draugas negalėjo. Dar kito draugo planų galai nesuėjo. Nu tai žodžiu. Apsiverkiau. Nu nes nenoriu aš viena pati savęs fotkint stovinčios levandų laukuose! Liūdnesnio vaizdo net neįmanoma įsivaizduot! Galvojau, gal visai pamiršt tą skrydį į Nicą ir iš Stokholmo tiesiog į Amsterdamą atgal važiuot... Bet ne. Ne man. Važiuoju. Viena. Kas bus, tas bus. Rasma Prancūzijoj. Gal ją susitiksiu. Ar ką.

Prisipirkau švediško šokolado ir į lėktuvą. Jėj! Pradėjo apimti entuziazmas. Nerealu! Aš skrendu į Nicą! Vis dar sunku patikėt. Kai nusileisiu, patikėsiu. Nutūpėm. Pirmas jausmas iškišus nosį - tvankuma. Ką?! Čia aštuntą vakaro toks karštis?! Uodų nukandžiotom mano kojom tai tikras pokytis tikrai. Pragiedruliai keičiasi į karštį, o miškai - į palmes.

Pirmas vaizdas, kurį vakare matau pro buto langą.

Tas pats vaizdas ryte. :) Pasirodo, čia labai posh vieta. Prabangu. Nuo durų 5 minutės ir viduržemio jūra. Tai nuėjau nusimaudyt ir varvanti dar su maudymke grįžau namo :D Ta gatvė priešais - vadinamoji "Promedane des Anglais". Visi pastatai ten - tik viešbučiai. Tai viena pagrindinių vietų aplankyti ir šiaip - beprotiškai gražu, nes visa pakrantė matosi. O dar tie žibintai. Šviesos. Prabangūs automobiliai.. Nu žodžiu. Nica. Welcome!

Beje, pastatas šios nuotraukos kairėje - vaikų ligoninė. Viena garsiausių ir geriausių pasaulyje. Kaip man sakė mano couchsurfer'is, ten Angelina Jolie savo vaikelį gimdė :D Jis tuo didžiavosi :) Beje, ant ligoninės stogo sraigtasparniai leidžiasi, vaikus ligonėlius atskraidina/ išskraidina. Nu žodžiu. 

Tai va mano kelionė prasidėjo tokiu kosmosu. O kas toliau.

Pirmiausia tai, aišku, ainam į miestą! Einu pakrante ir viduržemio jūros žydruma spigina į saulės akinių stiklus. mmmmm . Imu patikėt, kad atostogos !!! Ir kad aš čia. Einu. Ir iš tiesų pilna senukų dėdukų, močiučių įdegusiais kūnais jūros pakrante sau varlinėja. Iš tiesų pilna čia su rolikais ar dviratukais riedančių. Arba šiaip, stiliovų bėgikų / -ių. Nu žodžiu. Santa Barbara.

Ir tokių vaizdų.

Ar prabangių jachtų. Mačiau jų šimtais Monake. Tikrai. Jei ne kokį tūkstantį vienoj vietoj. Su couchsurfer'iu prasilėkėm motociklu iki Monako. Tai per visą Nicą ir Monaką vėjai man plaukus kedeno ant kokio tai 140 km/val. kaip man vėliau jis sakė. Kartais biškį buvo baisu, bet nieko. Ramiai irgi važiavom. :)

O Monakas.... Eina sau... Net neįsivaizduojat. Man atrodo kad tai galėtų būti vadinama Europos Saudo Arabija. Tokia prabanga.. 

Visi ten multimilijonieriai, nėra jokių mokesčių,  kazino pats prabangiausias Europoje, pasaulio garsenybės namus perka / statosi, princas pilyje gyvena. Kosmosas. 

Gurkšnojom alų vietos gamybos ir, pasirodo, net ta darykla princui priklauso. Tai žodžiu... Užkopėm iki princo pilies - labai turistinė vieta, visi ten eina - tai sargyba ten stovi, o atsiveriantis miesto vaizdas neišpasakojamas... Visos miesto šviesos, kalvos, jūra,  jachtos... Būt smagu kada ten kokį namą turėt :D :D :D Nagi, mano fortūna, ar duosi man kokį? :D

Beje, Monte Karle princo pilies teritorija - viena saugiausių pasaulio vietų. Nežinau, kaip dėl miesto, turbūt irgi.

Sorry už nekokią foto kokybę.

Taigi, pabuvau Nicoj dar vieną dieną. Svilau nesvietiškai. Norėdama to ar nenorėdama. Pabūk dešimt minučių ir jau raudona kaip vėžys. Lietuvės mes iš pieno plaukusios... ;)

Organizavausi visą kelionę - rašiau žinutes Couchsurfing'e, dėliojausi planą, ką noriu aplankyti ir kiek laiko kur noriu praleisti. Neturėjau laiko aš Švedijoj šokius šokdama. :)

Tai dabar niekur neskubėjau. Kol kas. Ir skaičiavau.. Skaičiavau savo atostogas kaip matematikoj. Kai mažai laisvės, tai norisi joje išsidūkti iki išprakaitavimo. Liūdna tiesa, bet toks darbo liaudies gyvenimas. Valio.

Taigi. Planas galų gale atrodė taip. Iš tiesų jis atrodė kitaip, bet čia jau tas, kaip galų gale viskas išėjo:

Sekmadienis/Pirmadienis - Nica

Antradienis - Kanai, Grasse (parfumerių miestas)

Trečiadienis - Grasse, Avignon (levandų sostinė)

Ketvirtadienis - Avignon, Sault(levandų kaimuk)

Penktadienis - Avignon, Indre regionas

Šeštadienis - Indre

Sekmadienis - Indre, Paryžius, Amsterdamas

Galų gale aktyvios tos mano atostogos buvo. Bet norėjau tiek daug pamatyt! Ir dar tiek daug nepamačiau! Kalnai liko veik nepaliesti, kriokliai įspūdingiausi Europoj, maži paslaptingi grožio legendų apdainuoti miestukai nu ir šiaip, gi grįžti į Prancūziją visada privalu!

Apie Kanus net nekalbu, nes neįdomu. Na tas pats, kas Nica tik kvadratu - daugiau turtų, prabangos, jachtų, paplūdimių, palmių, turistų ir t.t. (nuotraukoj - paveikslas tapytas 1861aisiais palyginimui su realybe, kaip Kanai atrodo dabar).

Beje, tuo metu, kai buvau Prancūzijoj, Kanuose įvykdyta legendinė vagystė (trumpai apie tai čia, spausk). Kaip sakė man prancūzas, tai viena didžiausių  brangenybių vagysčių Pietų Prancūzijoj apskritai, o atlikta viskas paprastai - vagis vienas pats tiesiog įėjo su ginklu, šast šast susigriebė viską ir išvarė. Psio. :D Kai juokinga.

Nežinia, ar brangenybių savininkas, deimantų pardavėjas bilionierius, kuriam priklauso deimantų kasyklos Rusijoje ir Afrikoje, vagystę pastebėjo. A kas jam.

Čia pirma dalis apie mano kelionę.  Einu miegot dabar, tai ryt daugiau bus!

Iki!