Jaukių Šv. Kalėdų!

Instrukcija. What to do for 100 % Christmas:

Take it easy.

Relax.

Eat, drink and be merry.

Do NOT diet.

Smile.

Kai būna

Būna. Strigau Varšuvoj. Sėdžiu kavinukėj su laptopu ir wifi ir linksminuos :)) Ką žmonės daro, kai kur nors stringa ir turi laukt skrydžio, lėktuvo, autobuso.... visą dieną?! Ką tokiai atvejais jie daro?! Nežinau. Bet tai, ką įsivaizduoju, tai: puola į paniką; ima kaltinti šalį (me!); kaltinti darbuotojus; orą; pasaulį; likimą; šopintis; tūsintis; skaityti knygą; gerti kavą; rūkyti; rėkti? Nežinau. Pagal skonį. Ką daro Indrė? Nežino. Stumia laiką. Kaip lieva. Kaip nemėgstu stumti laiko. Jak. Bet kai lauke žiema, rankoj didelis lagaminas, ką žmonės tokiu atveju gali veikti? Vieni svetimoj šaly? Ogi eiti į kino teatrą! :D Sumąsčiau. Pasirodo, netoliese yra kino teatras, o filmai ten anglų kalba su lenkiškais subtitrais. Patirkime egzotikos.. :))

Bet iki filmo ir autobuso dar yra laiko. Tai atlikime namų darbus. Taigis, kaip gimtadienis? Super! Butokai man iškepė šokoladinį pyragą! Kaip nerealiai. Prikolistai. Atšventėm 25-ąjį gimtadienį!.. :D Ir šokolado pridovanojo :D Ir dar dalykų. Ir virtuvėj apturėjau užduotį: surask savo dovaną.. :)) Čia buvo extra dovana/užduotis. Rezultatas - duona. Kas? Long story.. Butokai padovanojo duonos.. Net pati nepastebėjau, bet, pasirodo, iš visų trijų butokų jau po kartą ar du skolinausi duonos :D Nu kažkaip tingiu aš ją pirkt, nes pas mane ji sugenda, o tais retais atvejais kai norisi sumuštiako, tai pasiskolinu :) Duona - ne tik a'la pastaba, bet kartu ir atsakas į tai, kad butokei padovanojau morkų... Irgi long story. Ką kitiems reiks dovanot? :D Žinau.. Vienam vaikinukui reiks dovanot sūrio.. Reiks paslėpt virtuvėj, kad pagal kvapą užuostų ir surastų :)

Kas dar. Aš turiu juos! Jie pas mane atėjo! Galų gale. Aš jų sulaukiau. Ko tokių? Tap'o batukų! Wuhu! Tai dabar net buvo gaila palikti kambary liūdnai stovinčius batukus.. Labai labai laukiu grįžti atgal į Graz'ą ir pradėti šokti!

• Gimtadienio proga ėjau į baletą Operoj. Pirmą kartą sėdėjau tame balkonėlyje..
• Kolegai darbe padovanojo fėjos sapnų dulkių ir dar visokių fainybių :) 
• O gimtadienis dar buvo ypatingas tuo, kad sulaukiau svečio iš Danijos. Netikėtai ir ilgai neplanuotai. Tiesiog. Būna, kad žmonės staigiai daro sprendimus, o tau lieka tik stebėtis. Tai žodžiu. Nuo šeštadienio iki pat pirmadienio apturėjau labai užimtas dienas. Man labiausiai patiko trip'as Graz'o apylinkėse. Biškis vaizdų.

"Kalnas!" - klykia Indrė spoksodama pro traukinio langą, grieba fotiką ir supranta, kad atrodo ir elgiasi kaip tikra turistė. Sutrinka ir pagalvoja: "Oj", o paskui: "Aj" ir toliau tęsia turistinius išsišokimus.

Spalvoti namukai, kalniukai - viskas kaip iš paveiksliuko.

Bažnyčia in the middle of nowhere. Skambino varpais.

Nu gražu. Gražu man labai. Namukai, iš kaminų rūkstantys dūmai ir kalnai aplinkui. Žmonės, kuriuos sutinki, visi su hiking batais. Ir šiaip, atrodo, laikas sustojęs, o šeimos namukuose sėdi prie židinio ir laukia Kalėdų. Visai tikėtina.

Čia mano svečias. Šąlam prie stotelės. Tada tai jau tikrai šalom, todėl šokinėjom. Įsivaizduok, stovi du grybai ir šokinėja. Iš pradžių juokinga, paskui jau šiek tiek graudu :)

Ir aš.

Ačiū

Oj, ačiū jums visiems visiems už sveikinimus. Daug daug įspūdžių po gimtadienio. Bet papasakosiu vėliau - juk po dviejų dienų važiuoju į Vilnių, tai tiek daug dalykų reikia padaryt! Vienintelis dalykas, ką galiu pasakyt dabar, tai:

Trust the process of life to bring you to your highest good.

Kokia tavo frazė?

Live

Užuodi Kalėdas?

Gali patikėt? Iki Kalėdų liko tik 2 savaitės!











Nežinau, kodėl, bet šiandien rašosi angliškai: They say that instinctively animals remember there way back home. Maybe it's a sense of smell or a place, or a memory. We are more fragile. In an instinct our memories can become shadows. The distance between ourselves and the ones we love can begin to seem insurmountable. All some of us can do is to stay close to home and hope that we won't be forgotten. What makes you to feel cosy when you're far from your home? Tangerines?

What makes you to remember home?

Smell. For me.
The sound of cutting timber coming from somewhere far away.
Sunday pie.
Lazy superficial morning in soft bed.

Pillows?! Does it remind you home? I don't know but today I've made four of them! :D And I'm sooo happy. Now I feel more like at home. Don't ask me why. It doesn't matter how often people would try to convince me that it's unlogic and there's no need to make your home cosy cause you came to live here just for one year, but then I just wonder, are they robots or what?

***

Santrauka lietuviškai:

Kada tu jautiesi jaukiai? Kada žmonės jaučiasi jaukiai, kai jie toli nuo namų? Nežinau. Šeštadieniniais sausainiais kvepiantys namai. Minkšti patalai savaitgalio rytais. Pjaunamos medienos garsas kažkur labai labai toli. Netikėtai gautas laiškas. Karšto vyno gurkšnojimas sniego pusnyje. Pagalvės?! :)) Nežinau, bet vakar pasisiuvau keturias :)) Labai man jų trūksta, kai norisi skaityti knygą ar šiaip, kad namai gražūs būtų ir jaukiai jaustumeis.

Ir kad ir kaip dažnai mane tikintų protingi žmonės, besiremiantys logika, jog neapsimoka investuoti į tai, ką greitai reikės palikti (atvažiavau čia tik metams), nemoku aš gyventi be jaukumo. Namai yra ten, kur tavo širdis, tačiau ją reikia globoti ir saugoti ir kartais minkštai paguldyti ant pagalvės.

Barbė - gerai, bet šeima - geriau

Kas suvalgė barbę?

Ogi niekas! Man vis dar jos patinka :D Tiesiog šiandien prisiminiau, kad Kalėdoms paprastai norėdavau tokių dalykų kaip barbė ar pan., o šiemet Kalėdoms noriu draugų, mamos ir meilės. Kai neįdomu :))

Ir dar kūčiukų. Ir pačiužinėjimo ant kalniuko. O tai iš tikrųjų taip žiauriai šalta? Bijau! Nenoriu! Pernai žieminius batus išmečiau į šiukšlių dėžę :D Damn. Ką dabar reiks daryt. Būčiau nusipirkus kitus, bet dviejų mėnesių neužteko, kad išsirinkčiau.. :))


A T T E N T I O N!
Karščiausios naujienos. Gruodžio 17-ąją Indrė vakare apie 17h. bus Vilniuj! Wuhu! O kitą dieną, šeštadienį, mane dienos metus galima sutikti Kalėdiniame turguje "Daiktų viešbutyje", o vakare "Tamstoj", lindyhop'o sūkury! Iki! Ir paramparam ;)

Ši savaitė, įrodymas, kad Kalėdos - stebuklų metas! :)) Nelabai galiu pasakot. Vakar apturėjau tokį netikėtą stebuklą, kad taip norisi kam nors išpliurpt, bet negaliu iki Kalėdų! Damn.

Taigis. Kas pas mane. Šios dienos įvykis - labai vėlyvi pusryčiai balkone.

Kai valgau ką nors gaminta namie, visada stengiuosi valgyti balkone. Ir dar įtikinu ką nors :D Šią savaitę su butoku balkone valgėm mano gamintus pietus, o prieš nosį ramiai ir elegantiškai snigo.. Užsimeti megztinį, kaklą apsivynioji šaliku, ant kėdutės užmeti namie išilusią pagalvę ir gerai! Tai šiandien mėgavaus butoko gaminta sriuba.

O šiaip šios savaitės vinis - paroda. Ką jau seniai žinojom ir laukėm (arba nelaukėm). Galvojau, rašyt man šitą blogo įrašą, dar neturint parodos nuotraukų ar ne, bet kažkaip užsimaniau ir pagavau įkvėpimą. Daugiau nuotraukų pridėsiu vėliau.

Visą savaitę vyko paruošiamieji darbai penktadieniui. Pirmadienį dėdulė dažė sienas baltai ( po kiekvienos parodos sienos atidžiai patikrinamos ir perdažomos baltai ) Tampėmės kopėčias, kalėm vinis į sienas, paišėm sieną, kabinom darbus, spoksojom, kaip kabina, užkandžiavom, valgėm pyragus, valgėm sušius, diskutavom su menininkais apie jų darbus ir koncepcijas, o kompas buvo niekam neįdomus :) Sveikstu. Mano addiction kompui mažėja. Yes!

Vargana foto iš atidarymo:

Menininkai kaip kareivukai išsirikiavę prie sienos :)) Juodas apsirengęs vyrukas, esantis prie galerijos vadovo (rankoj mikrofonas) - fotografas iš Vienos. Oj koks jis juokingas. Tipiškas menininkas. Toks visiškas tipažas a'la menininko - akiniai griežtos formos juodais rėmeliais, juodas megztukas, juodos kelnės, juodi batai :)) Visomis dienomis rengėsi tik juodai :D

Bet jo darbai man patiko (nuotraukos už nugaros). Apie juos papasakosiu vėliau, kai nufotkinsiu darbus. Tada viskas bus aiškiau.

O čia mūsų fainulka barmenė. Pakvaišus mergiotė. Studijuoja rusų kalbą :D Pusę metų gyveno Ukrainoje, ir neseniai grįžo iš Maskvos. Gyveno ten pusę metų. Sumąstyk sau. Gyvena žmogus sau Austrijoje ir svaigsta apie Rusiją :) Dar vienas įrodymas, kad visiems europiečiams rusų kalba yra kažkas egzotiško ir gražaus. Jei kokiam nors pokalbyje nori sulaukti susidomėjimo, netyčia leptelk, kad mokykloje mokeisi rusų kalbą, tai būsi pokalbio centras daugiau nei pusvalandžiui, o paskui apie tave žinos ir pokalbyje nedalyvavę žmonės. Juokinga. Bet kartais situacija pasinaudoju ;)

Tai va. Sekmadieniui įrašo tik tiek. Nuotraukų sukelsiu vėliau. Šiandien einu tvarkytis namus ir mokytis vokiečių kalbos, bo rytoj testas!

eeny meany miny mo

Finally I understand little things are the most important in life.









photo via

P.S. Atkreipiam dėmesį. Pameni, pasakojau, kad mane seka vienodi skaičiai. Tai voila. Šitą "postą", pasirodo, netyčia parašiau lygiai 16:16. ha :) Man patinka :)

Opera ir sniegas

Pabodo tik paveiksliukai? Jo. Ir aš taip pagalvojau :) Reikia teksto! Ir šiaip. Seniai girdėt, ką? Bet tai ir aš iš jūsų mažiau girdžiu :P Laukiu Kalėdų! Jauti? Tik keturios savaitės! Jau pradėjai pirkti mandarinus?

Aš tai jau, bet laukiau ir laukiu ne jų. Laukiu kakavos su draugais! Ir lindy. Ir šeimos. Ir dar laukiu kūčiukų. Tik tak tik tak.










Taigi, kas pas mane. Dažnai gurkšnojam karštą vyną, nes atsidarė Kalėdų mugė ir visose aikštėse pardavinėjamas punšas, karšti vafliai ir kitos gėrybės. Man vis dėlto labiausiai patinka kepti karšti kaštonai. Dar dažnai su butokais pas mane kambaryje susirenkam ir žiūrim serialą :)) Ir dar dažnai namie ką nors gaminam. Pavyzdžiui, šiandien kepėm sausainius. O trumpai ir glaustai, užbėgant tekstui už akių, viskas atrodo taip.

Per pastarąsias dvi savaites:

• buvau liūdna
• buvau linksma
• gavau naujų projektų
• įsigijau pačiūžas
• buvau Royal english kino teatre
• įvykdžiau fotosesiją
• susipažinau su lietuviu pianistu
• liečiau snaigę
• buvau operoj

Taigi, čia esminiai dalykai. Jei tingi daug skaityt, pats laikas sustot :D Arba gali tęst - bus paveiksliukų!

Pirmiausia. Kodėl buvau liūdna. Šią savaitę galvojau, nusivilt ar ne. Gyvenimas čia vyksta super puikiai ir mėgaujuos viskuo, tik vienintelis dalykas, kas šiek tiek augino kirminą širdy, tai buvo darbas galerijoj. Praėjusią savaitę penktadienį uždarėm parodą ir todėl daugiau nei savaitę nebelabai buvo ką veikti. Kai nėra ką veikti ir gali networkin'ti, iš pradžių tai yra smagu, bet po kurio laiko ima atsibosti, paskui erzinti, o dar vėliau iš viso pradedi galvoti, ką čia veiki. Esu atsakinga už keletą projektų, bet su jais turėsiu ką veikti po keletos savaičių.. O kol kas tai netiek ir daug veiklos buvo. Niekada to nežinojau apie save, bet patinka man daug dirbti! :D Ne ne, tinginiaut moku puikiai! Bet ugdyti savo įgūdžius ir mokytis naujų man patinka, tai be darbo kažkaip sunkiai aš galėčiau ištvert.. Tai va. Bet šią savaitę taip savaime išėjo, kad įsišnekėjom su galerijos vadove ir dabar oooooj turiu ką veikt! Beje, pasigirt?!

Galerija jau ketvirtus metus organizuoja plakatų seriją "Land of Human Rights", kurios tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus teises. Taip taip, žmogaus teisės, bla bla. "Menininkai dažnai kovoja už žmogaus teises, taiką pasauly ir saugo medžius, bla bla," - Indrė girdi sarkazmą (arba jis tik mano galvoj), bet šitas projektas smagus. Į jį įtraukta daugiau nei 30 galerijų visoje Europoje. Viskas veikia taip:

• galerijos atsiunčia savo šalies menininkų darbus, kuriuose atsispindėtų žmogaus teisių tematika.
• mano vadovai išsirenka keturis menininkus.
• spaustuvėje išspausdinami keturi plakatai: vienoje pusėje temos vizualizacija, kitoje - kūrinio pavadinimas, projekto trumpas pristatymas keturiomis kalbomis ir bendradarbiaujančių galerijų sarašas. 
• galerijoms išsiuntinėjami paketai su 150 plakatų išplatinti toje šalyje.

Šią savaitę skambinėjau nemažai. Bendravau tiek su Švedija, tiek su Serbija :D Tai visą dalyvių sąrašą dalį "Participation" vietoj "?" padariau "OK". Ir va dabar pasigirsiu (nu jo, teko biški palaukt. Kaip visada, Indrė aplinkui per aplinkui.. :)) Some things never change :) ) - į sąrašą įtraukiau lietuvius! Išsiunčiau aš jiems laišką su kvietimu dalyvauti projekte jau senokai. Padirbėjau prie laiško, viską puikiai suformuluodama kaip iš kokios public relations agentūros, bet jie - NIEKO. Kai ką. Nustebau. Ir nusivyliau. Ką? Nejaugi lietuviai tokie lievi? Siųst tekstą angliškai? :D Gal tada sureaguos! Nes gi užsieniečiai kažkur kviečia.. :)) Išsiunčiau. NIEKO. Oho. Nu tikrai lietuviai gyvena sraigės ritmu. Tai paskambinau. Pasirodo, viešųjų ryšių atstovė buvo atostogose. Ir džiaugėsi, kad kviečiam. Kaip nesidžiaugsi. Juk lietuvių menininkams puiki proga pasireikšti!

Bet anyway. Šiuolaikinio meno centro direktorius tai nereagavo. Kas per vadovas?! Supykau. Jau galvojau rašyt Jono Meko centrui.. O gal net vertingiau?! Aktyvesni jie ir inovatoriškesni atrodo. Anyway, per vėlu. Tai Šiuolaikinio meno centras dabar mūsų partnerių sąraše.

Kodėl buvau linksma. Gera čia gyventi, bet emocijų skalė šią savaitę visai sudrebėjo iki kulminacijos! :)) Kad tu žinotum, kaip džiaugiaus!.. Ko? Ogi pirmą kartą gyvenime įsigijau ledo pačiūžas! Wuhu! Nenaujas. Bet jos tokios pigios, kad atsipirktų porą kartą sumokėjus už bilietą čiužinėti miesto aikštėje ant ledo. Bet man mokėti nereikės - jei turi pačiūžas, čiužinėji nemokamai! Wuhu! Jei jau neturiu lindyhopo, tai bent jau prisičiužinėsiu! :))

Kaip ir minėjau, taip atsitinka, kad pastaruoju metu vis daugiau fotkinu. Tiesiog. Tai praėjusią savaitę fotkinau vieno menininko darbus. Piešiniai primityvūs, bet kažkuo traukia savo spalvingumu. Pats žmogus tai paprastutis ir šiek tiek kitoks, nei mes visi, tai tiesiog gera daryti gera. Vaizdai įsivaizdavimui.

Praėjusią savaitę keletą dienų lijo, o šiandien pirmą kartą snigo! Pirmą kartą snaigės iš tiesų pasirodė dar penktadienį. Tiksliau, snaigėmis tik "pakrapijo" :)) Ir tai, kai sėdėjau galerijoje. O kai baigiau darbus, tai išėjus į lauką visos "snaigės" jau buvo ištirpusios ir nuliūdau, kad ant nosies nė viena snaigė man neištirpo. Visi facebook'e tik ir rėkauja: "sninga! sninga!" arba lietuviški puslapiai rašo apie artėjančius milžiniškus šalčius (dėl to biški bijau grįžt! :D ). Taigi, atrodo, visi kitose šalyse jau jaučia žiemą, o aš toliau vaikštau su sportbačiais ir odine striukyte. Bet voila! Šiandien prisnigo, hehe :P

Tačiau laaabai netikėtai. Šiandien ėjom į operą - žiūrėti miuziklo "Singin' in the rain"! Buvo paprasta rudens diena su jau jaučiamu žiemos šaltuku, o po operos bridom į 20cm sniegą :)) Tai taip biški juokinga - išeina Indrė iš operos ir su paprastais rudeniniais/pavasariniais batukais ir brenda į sniegą :D Dar juokinga buvo slidinėjimo dalis.. Nu bet nieko, opera šalia namų. O ir šiaip, atleistina, juk šiandien buvo tikros Kalėdos! :)

Galų gale gavome bilietus. Užsidegiau eiti į operą dar prieš mėnesį, bet sunkiai sekėsi gauti bilietus, o paskui datos nelabai tiko, nes negalėjom.. Bet ilgai laukėm ir išlaukėm. Oj kaip plojau katučių. Bilietus įsigijom pirmadienį ir laukėm šio sekmadienio. Ar patiko? Nerealiai! Žinoma, labai skiriasi nuo paties filmo, kurį mačiau 3-4 kartus, ir originalo niekas nepralenks, tačiau aktoriai tikrai pasistenge!.. Įspūdinga.

Laukiam laukiam, austriškos operos laukiam! Žmonių dar mažai, nes atėjom 15 min. anksčiau. Toks įspūdis, kad visi sulėkė lygiai laiku - keletą minučių iki operos. Buvo sausakimša! Nors visai ne premjera.

Tai tiek. Ateinančią savaitę turėtų būti įdomių dalykų - atvažiuos menininkai iš Šveicarijos, dirbsiu su savo naujais projektais, vyks paruošiamieji darbai, o penktadienį, Voila, parodos atidarymas!

stay tuned ;)

Lietus

Ir pas mus pradėjo lyti. Sekmadienis už lango.

Последние дни осени

via

The rose

A rose longed for the company of the bees, but none would come to her.

Even so, the flower was still capable of dreaming. When she felt all alone, she would imagi­ne a garden filled with bees that came to kiss her. And so she managed to resist until the next day, when she opened her petals again.


“Aren’t you tired?” another rose asked her.
“No. I have to go on fighting.”
“Why?”
“Because if I don’t open up, I wither.” via

Šokoladinės svajonės

Kokios tavo svajonės, užmestos į kampą ar už lentynos? Esu tikra, kad jų turi. Pakelk jas ir nupūsk dulkes. Paskui paglostyk ir įkvėpk jų gaivos. Skanu. Šiandien prisiminiau savo seną skanią svajonę - porą mėnesių padirbėti šokolado parduotuvėje. Ne, ne dėl to, kad buvo toks neįtikėtinai nuostabus filmas "Šokoladas", bet tiesiog. Tiesiog dėl to, kad tai aš :)

O filmas, beje, nuostabus ir seniai matytas. Kur niekas negalėjo atsispirti šokiruojantiems Veneros speneliams, Baltiesiems Manonams,  abrikosinio marcipano bandelėms, baltiems romo triufeliams. Ten kiekvienas turi savo šokoladą pagal savo charakterį.

Karameliniai lizdai, pilni cukrinių kiaušinių kietais lukštais, kurių viršuje pergalingai tupi nusipenėjusi šokoladinė višta; eilėmis išsirikiavę margi zuikučiai, sunkūs nuo auksu spindinčių migdolų rengiasi sušokti į dėžes; lentynomis žygiuoja gyvūnai iš marcipano... Namai pilni vanilės esencijos, konjako, obuolių karamelės ir kartaus šokolado kvapų.

Noriu tos knygos.

P.S. Shallom, gal į parduotuvę ir Johnny užsuktų kada? ;)
P.P.S. O šaltą vakarą galbūt išbandyti šokoladinį pudingą? spausk

Nuotaika

Šiandien jaučiuosi taip. Via

Kai pastebi laiką

Nežinau, ar tau taip būna, bet man taip yra. Nesuprantu, kodėl, bet jau daugiau nei dvi savaites žvilgtelėjus į laikrodį nuolatos matau du vienodus skaičius, pvz. 11:11 valandų, 15:15 ar 18:18 ir pan. Šiandien buvo 16:16 ir dar kažkas :) Gal 11:11? Jau net pamiršau. Iš pat pradžių patyliukais sukikendavau, nes juk smagu! :) Visada man patikdavo žvilgtelėjus į laikrodį netikėtai pamatyti vienodus skaičius. Jiega :)) O dabar jau biški net įprasta :) Ir kasdien vis tiek to laukiu. Karolina (butokė) apšvietė, kad yra sakoma, jog jei matai vienodus skaičius, kažkas apie tave galvoja :))

Taigis. Kaip aš. Puikiai. Šiandien vėl lijo, tai nuotaika biški pilka ir tokia eeeeeee, bet užvakar ir dar anksčiau švietė saulė. Negaliu patikėti, kad lapkritis, o praėjusią savaitę mieste net nusivilkau striukę, nes buvo per karšta. Nu bet dabar, atrodo, oras keičiasi ne į šiltąją pusę. Bet nieko. Mano rožiniai guminiai gelbsti! (Sekmadienį iš Lietuvos gavau savo antrąjį lagaminą su šiltais žieminiais rūbais ir kita apsauga gerai nuotaikai užkonservuoti) O dar didelį skėtį vakar gavau dovanų. Sweet! Mažas dabar biški gaus paliūdėt kampe. Tai va.

O apskritai tai laikas bėga žiauriai greitai. Niekada nemaniau, kad metai yra toks trumpas laikas. Kalėdos jau artėja. Sausio vidury grįžtu į Austriją, paskui vasaris, kovas (kovas Lietuvoj lindy?), kiti pavasariai, t.y. likę du pavasario mėnesiai (draugai svečiuose pas mane?) ir tada vasara (mėnuo atostogų? daugiau nei mėnuo, jei pavyks?) ir tada voila, metai praėjo (jo, aš gyvenu su austrais, o jie labai planuoja, taip kad nesistebim Indrės ilgom planavimo perspektyvom į priekį) Wow. Kaip taip gali buti?! Palieki visus savo senus įpročius, visus senus darbus, atsibučiuoji su draugais, palieki viską viską ir išvažiuoji į naują erdvę, kurioje, atrodo, visas laikas yra skirtas tik tau, bet..  Savaime visko taip prisiplanuoja, kad laiko žiū ir nebebėr :D Panašu, kad šiuolaikiški žmonės gyvena tiesiog iliuzija turėti kada nors laiko tam ar tam. O esmė yra tame, kad to laiko visada yra, tik jį reikia pastebėti. Viskas priklauso nuo prioritetų. Visi tai žino, bet ar tą žinojimą naudoja? Stengiuosi pastebėti laiką. Dabar beveik visada sau sakau, kad turiu laiko ir išties, darau dalykus, kurie visada būdavo kataloge "kada nors". Nice.

(aha, Indrė kažkokia filosofiška šiandien)

Tai vo. Iš rožinių botų jau sužinojom, kad Indrė namie turi savo antrąjį lagaminą. Wuhu! Be šiltų megztinių ir dalykų dovanų netikėtai gavo DAUG lietuviškos Karūnos šokolado ir Super glue!.. :DDD DAUG. Long story.. :)) Net nežinau tiksliai kiek, bet gal dešimt pakuočių? :D

Bet didžiausi paskutiniai įspūdžiai, kuriuos galėčiau pasakoti, tai buvo Budapeštas. Nebuvau aš tipiška turistė ir negalėčiau papasakoti nei apie Budapešto parlamento rūmų istoriją ar žymiausią muziejų. Neišbandžiau ir vengriškų garsiųjų vonių.. Neturėjau tam laiko :) Mano dėmesys buvo sukoncentruotas į lindy ir žmones, su kuriais leidau laiką, o miestas liko kažkur periferijoje. Galbūt tiksliau būtų apibūdinti - planuose "kada nors"? :D Vakarais šokau, o dienomis turėjau laisvo laiko, bet mano turistavimas labiau buvo katiniškas - gerą valandėlę sėdėti priešais saulutę, gerą valandėlę skanauti vengrišku guliašu arba porą valandėlių vaikštinėti po ilgą ilgą alėją.

Vengriškas guliašas yra sriuba.

Malonu buvo paturistauti Budapšte, bet, atvirai, didelio įspūdžio jis man nepaliko. Tiksliau, jis man įspūdžio nepadarė visai. Žmonės kalba, kad tai labai gražus miestas ir net po keletą kartų važiuoja jį aplankyti. Tikiu, tiesiog manau, kad aš per mažai tam turėjau laiko ir motyvacijos.

Tam, kad tikrai tinkamai įvertinčiau Budapeštą ir jausčiausi jį pažinusi, manau, reikėtų dar kartą ten nuvažiuoti. Tiesiog mano dėmesys buvo sutelktas į lindy. Taip kad patiko man mano vojažai, bet lokacija, kur važiuoju, manęs nedomino :D Mane domino lindy :)

Biškis nuotraukų. Jos nėra labai turistinės. Tiksliau, kaip tik ne turistinės. Ir gal kiek keistos turėtų pasirodyti, nes fotkintos detalės ir dalykai, kurie man atrodė smagu ir gražu. Pavyzdžiui:

Labai graži detalė pasirodė gėlės. Už metalinės tvoros su gėlių detalėmis auga krūmai, kurie rudenį tampa tokie spalvoti, jog atrodo kaip žydinčios gėlės. Gražu.

Arba gėles balkone laistanti močiutė. Vakar žiūrinėdama ir trindama nuotraukas kompe pastebėjau, kad Portugalijoje prieš keletą metų taip pat fotkinau močiutę balkone :D Kas man su tom močiutėm? :)

Arba netikėtai parduotuvės vitrinoje rastas lietuviškas šokoladas.

Arba labai juokingas, kūrybiškas medis - skautas :D Kieme daugiabučio.

Arba spalvoti keisti piešiniai, pardavinėjami turistams. Kažkokie infantilūs ir vaizduojantys klaunus. Keista. Tai siūlomi pirkiniai turistams? Bet čia Vengrija.. Keista šalis :) O tas dėdė tai su ūsais :D Lemiamu momentu, kai fotkinau, nusisuko. Damn.

O čia turistė.

















Nu žodžiu. Taigis, nuotraukos albume čia, spausk. 

Ir vėl. Rašau blogą ir atėjo naktis. Merkiasi akys.

Labanakt

The sun

What's your habit?

Tikėti verta

Tiesiog noriu pasidalinti Idioteatro blogo įrašu, kur labai teisingai viskas surašyta. Cituoju:

TIKĖTI VERTA>

Kažkada mes visi ėjome į darželį. Paskui į mokyklą. Greičiausiai ir į universitetą. Turėjome begales svajonių. Retos jų pildėsi, dažnos ne, bet mes nenustodavome tikėti.

Kalbu praeitimi, ir ne netyčia. Dažnas mūsų kažkuriuo momentu susitaiko su taip vadinama “realybe” ir meta svajoti. Pamiršta tas beprotiškas idėjas (be kurių, tikiu, neapsieina nė vienas), praranda tikėjimą ir ilgainiui priskiria save kokiam nors standartui. ISO. Nes nemato prasmės, nebetiki savo galimybėmis, galų gale – juk taip paprasčiau.

Taip keičiasi kartos, tokioje atmosferoje auginame vaikus ir pasaulis tampa “gražus”, “prasmingas” , “teisingas” ir “įdomus”. Ir nesvarbu, kad jau nebe mes nustatome žaidimo taisykles, nebe mes esame padėties šeimininkai, svarbiau tai, jog mes esame “dori piliečiai”, sąžiningai mokame mokesčius ir dėl to tikimės, jog kažkas kažkur kažką už mus pagalvos, priims, nuspręs. O jei (neduok (duok?) Dieve) nuspręs neteisingai, tada mes jausime turį pilną teisę juos teisti, barti ir grūmoti jiems kumščiais.

Kiekvienas renkamės. Ir niekas kitas negali mūsų teisti – juk negalime gyventi kito žmogaus gyvenimo, negalime suprasti, kas priverčia rinktis vieną ar kitą sprendimą vienoje ar kitoje situacijoje. Juk mes žmonės. Mūsų daug. Mes skirtingi.

Ir ačiū Dievui. Ačiū Dievui mūsų automobilių meistrai nesugalvojo tapti aktoriais. Ačiū ir už tai, kad mūsų darželių auklėtojai buvo mūsų darželių auklėtojais, o mūsų įkvėpėjai nesugalvojo savo metu pasukti kitais keliais.

Svarbu tikėti ir norėti. O svarbiausia – to nepamiršti.

Įstrigti laike

oooo, vaikeli, o aš norėjau įstrigti laike ir nejudėti niekur! o aš norėjau įstrigti draugų glėby ir pasilikti jame kokias keturias ar penkias dienas. ir būti būti tol, kol rezervuarai užsipildys. gal tiek trumpam užtektų? iki Kalėdų. tebenoriu. bet laikas tiksėjo ir nieko negalėjau padaryti.


Einšteinai, kur tu, kai tavęs reikia?! padėk man sukurti laiko mašiną!

Laiškas ir Budapeštas

Kaip gyveni?

Aš puikiai, nors šią savaitę buvau visokia. Ir buvau pikta. Ir net žiauriai pikta. Ir mano Like frazė ir credo porą dienų buvo tokia:

"I occasionally hate some people so much that I want to become a terrible event and happen to them."

(Taip. Buvau taip pikta.)

Bet šiaip tai viskas labai gerai. O savaitė net ypatinga. Kodėl? Aš gavau laišką! It made my week! Ir ačiū tau labai :* Net neįsivaizduoji, kaip man gera. Esi mano pasididžiavimas, o laiškas dabar įsitaisęs tarp levandų ir mato savo atspindį veidrodyje ;)

Savaitė dar pasižymėjo tuo, kad atradau skaniausią kakavą, kokią tik kada esu gėrusi. Pamenu, kai Paryžiuj pirmą kartą supratau, kas yra geras vynas. (Pameni, kai sėdėjom prie Eifelio?.. ;) Taip taip, tada, kai susiplėšei džinsus.. ) Kai skonis smelkiasi į vidų ir drebina visas kūno lasteles, ir tuo metu prarandi kalbos dovaną, o vienintelis dalykas, kurio norisi - tik užsimerkti ir būti.

Kakava tokia tobula todėl, kad šokoladas yra rankų darbo ir labai kokybiškas. Pasirodo, netoli Graz'o yra šokolado fabrikėlis, kurį yra įsteigęs vienas dėdulė. Ten gaminamas įvairaus skonio šokoladas ir visi sutartinai tvirtina, kad jis yra geriausias ant visos šitos žemės. Ir tikrai. Jis yra labai gerai! Kad yra pats geriausias, tai hm.. taip teigti dar nedrįsčiau. Šokolado su kriaušėmis, kurį valgiau, dar niekas nepralenkė. O ragavau kakavą su klasikiniu šokoladu, bet liko dar 8 skoniai :)) Reiks išragaut. Tas dėdulė ir šokolado fabrikas yra vieta, kur privalau nuvažiuot. Noriu ten. Ir gal ten pasavanoriaut? :D

Panašu, kad ši savaitė pasižymėjo kulinariais džiaugsmais. Praėjęs sekmadienis, nustebinęs namine kepta duona, tebuvo pradžia. Pirmadienį vakare butokas iškepė nerealių sausainių ir skanavom juos su karštu vynu. Antradienis buvo Nacionalinė šventė Austrijos nepriklausomybės atgavimo proga. Taigis laisvadienį butokas visus pavaišino sriuba ir paskui iškeliavom ilgam pasivaikščiojimui po saulėtą rudeninį miestą. Info: 1955 m. gegužės 15 atkurta nepriklausoma ir demokratinė respublika, su sąlyga, kad išliks neutrali. 1955 m. spalio 26 buvo paskelbtas neutralitetas (nacionalinė šventė). Po sovietinio bloko žlugimo Austrija sušvelnino savo neutraliteto politiką ir 1995 m. įstojo į Europos Sąjungą bei 1999 m. tapo euro zonos nare. Via wikipedia 

O vakar diena taip pat buvo kulinarinė. Namo parsiridenau :) Persivalgiau nerealiai skaniai pagaminto turkiško maisto. Turkas, čia gyvenantis dar tik apie mėnesį, surengė turkišką vakarą ir prigamino laaabai daug turkiško maisto. Įvairaus. Daržovių troškiniai, salotos, grybai su padažais, įdomiai paruoštas kuskusas. Žodžiu. Daug ir viskas beprotiškai skanu. Visi tiesiog negalėjom sustot :)

Ir dar. Nusipirkau super duper skaitinį. Galvojau pirkt nepirkt pirkt nepirkt. Nes esu sau prisižadėjus kada nors įsigyt Mažąjį princą prancūžiškai ir perskaityti originalo kalba. Juk Antoine de Saint - Exupery buvo prancūzas. Bet kol kas angliškas variantas. Voila.

Savaitė dar nesibaigė, bet aš ją jau aprašinėju. Kodėl? Nes nuo rytojaus Indrei laikas nebeegzistuos. Nes laimingi žmonės laiko neskaičiuoja! Laikrodžio nenešioju nuo vasaros jei ką, bet aš ne apie tai. Aš apie Budapeštą! Sekmadienį anksti ryte sėdu į traukinį ir traukiu į Budapeštą šokti Lindy Hop! Woohoo! Važiuočiau anksčiau, bet nenoriu praleist savo tap'o pamokos.

Iki! ;)

Projektai I

Kaip ir žadėjau, aprašysiu, ką mes darom, kokius projektus vystom ir ką veikiam. Pirmiausia man norisi aprašyti tai, ka savaime suprantama man, bet nežinai tu. Šiuolaikinio meno asociacija < rotor> - kas tai? Ji 1999m. buvo įkurta Margharet'os Makovec ir Anton'o Ledererio.

Jie labai graži šeima ir kaip kad kažkada minėjau, rugsėjį susilaukė mielos mažos mergytės Klementinos. Gražus padarėlis :)) Tiek Margareta, tiek Antonas geruliai, o ir kolegai man patinka. Žodžiu, visi man patinka :D Tik tas šiuolaikinis "menas" ir kartais pasitaikantys menininkus vaizduojantys "menininkai" mane nervina. Nu bet stengiuosi aš juos tiesiog toleruoti ir suprasti, kodėl šiuolaikinis menas yra toks, koks yra, ir pamatyti bent vieną jo privalumą. Nes mano nuomonė šiaip labai kritiška šio meno atžvilgiu. Nu bet žodžiu. Bla bla. Po metų tikiuosi būti suradusi bent vieną šiuolaikinio meno darbą, kuris, mano nuomone, turėtų išliekamąją vertę po dešimties metų ir daugiau.


Taigi, asociacija. Jos vykdomų projektų vieta yra ne tik Graz'as ar Austrija, bet įjungtos ir kitos ES šalys. < rotor > labiau orientuojasi į Rytų Europos menininkus, kitaip tariant, dar neatrastą Europą :) Įdomu ir keista tuo pačiu. Anyway, tai plečia akiratį. Šią savaitę gavau užduotį komunikuoti su "The art of urban intervention" projekto dalyviais: Italija, Čekija, Bulgarija, Nyderlandais ir Kroatija. Tai projektas, kuris baigsis 2011-aisiais ir jį remia ES kultūros fondas. Projekto metu kiekviena šalis įgyvendina tam tikras projekto dalis (parodos, workshop'ai, paskaitos ir pan.) ir raportuoja mums. Mes esame viso to galva ir turime pasirūpinti prisižadėtų projektų įgyvendinimu, ataskaitų kokybe ir t.t. Man reikės su jais komunikuoti ir tuo rūpintis.

Tikslus trumpas projekto apibudinimas: "The Art of  Urban Intervention" is a project dealing with the possibilities of art in public space in connection with the communities and neighbourhoods."


Ir paties < rotor >

Association for contemporary art was founded in 1999, organises events in the field of contemporary visual art: exhibitions, artist-in-residency programmes, screenings, art in public space, panels, conferences. It has a focus in the South Eastern European region where it has established a strong network to artists and art institutions, e.g. it co-organises since 2002 the MSE- (MiddleSouthEast) Meeting, an international gathering of more than 30 art organisations that meet biennial in different European cities. In the center of Graz < rotor > is running a permanent space for exhibitions, lectures, screenings, meetings. Since the beginning < rotor > is dealing with social and political issues and is focusing on so called engaged art.

Beside working in the gallery space < rotor > has a strong interest in the public space. The audience of the artspace is limited, thus going into the public space allows < rotor > to address a wider audience. Among others important projects in the public space have been: "Never Stop the Action. Three days of Actionist Art in the City of Graz" (2001), "real*utopia. Art in the Graz Distric Gries" (2003) and "FREIZEICHEN: Artistic Interventions in the Context of Youth Culture" (2008). Different topics are crutial for < rotor >'s engagement in the public space. First of all the question "To whom the city belongs?" Issues of neo-capitalist society, of neoliberalism and privatisation of the public space are related with that. The other important issue is migration, one of the main European challenges. The project "The Art of Urban Intervention - On the Transformation of Communities and Neighbourhoods" will try to find the answers on the question how a heterogenious society of today can live together. The hereby established network is a great chance and challenge for < rotor > to exchange ideas and knowledge about public space issues on a European level.


Taigi pati asociacija nėra tik galerija ar pan. Tai labiau šalutinė < rotor > funkcija :) Aš tai pavadinčiau labiau meniniu socialiniu centru, nes vystomi socialiniai projektai: pvz., namo sienos dažymas, kurį aprašiau rugsėjį; graffiti workshop'ai ir pan. Rengiami workshopai jungia žmones, o toks ir yra "išorinis" galerijos tikslas. Jungti aplinkui gyvenančius vietinius gyventojus ir traukti juos į kūrybinį procesą, skatinti vaikus domėtis menais. Kaip tai vyksta?


Pavyzdžiui, rajone, kuriame yra < rotor >, buvo rengiamas renginys "Idlhof fest". Aplinkiniuose rajono namuose (rajonas pakankamai didelis) buvo iškabinti skelbimai, išdalinta labai daug flyer'ių, sukurtas web forumas ir Voila. Štai kaip atrodo viso to reginys.


Pastatų komplekso viduryje buvo pastatytos dvi palapinės. Viena buvo skirta muzikos aparatūrai, o kita griliui, nemokamam maistui ir t.t. Toliau už palapinių sustatyti stalai, kur vaikams vyko workshop'ai: tapymas akvarele, piešimas ant veido, o aš savo ruožtu pasiūliau surengti Burbuliatorių :D

Burbulų mašina!!

Tai va. Toks renginukas. Man jis nepadarė kažkokio didelio įspūdžio, bet pati jo idėja graži. O ir įgyvendinti ir sutraukti žmones paprasta, tik reikia iniciatyvos. Beje, oras tą dieną buvo ne itin stebuklai, todėl žmonių nesusirinko tiek, kiek tikėtasi, bet anyway, sukurti šventę, pasirodo, yra taip paprasta. Idėją galima būtų panaudoti ir Lietuvoje.

Paroda. Gruodžio pradžioje atidarome naują parodą, o aš dar neaprašiau šitos :D Keletas nuotraukų parodos darbų pristatymui.

Atidarymas:

Už nugaros eksponuojami plakatai, kurie buvo iškabinti visame mieste. Menininkai spaudos dažais prispausdino daug vienodų plakatų, su dėmesį atkreipiančiais užrašais:

Ši vieta gali tapti istorine.

Šioje vietoje nieko svarbaus neatsitiko.

Jei pritrūkai cukraus, nueik jo pasiskolinti pas kaimyną.

Šok čia.

Dainuok čia.

ir t.t.

Plakatai vokiečių kalba atrodo tikrai smagiai ir formuluotė skamba biški kitaip, nei lietuviškai :)) Esmė tame, kad plakatai iškabinėti visame mieste: kavinėse, viešose vietose, kokiuose nors centruose ir pan. Net bažnyčioj :D Aišku, visur iškabinta su savininkų žinia ir kai kurie net patys prašė keletos plakatų. Mes ant savo buto laukinių durų turim pasikabinę: Ši vieta gali tapti istorine :) Plakatas apie cukrų kabo virtuvėj, o "Šok čia" (Tanzt hier) irgi atrado savo vietą :)

Visos parodos aprašymas yra štai čia

Vienas man labiausiai patikusių darbų yra nuotraukų projektas.

Daug portretų. Fotografės iš Italijos projektas tarsi socialinis patikrinimas, kaip mes įsivaizduojame vieni kitų kaukes ir kokie iš tikrųjų esame be jų. Apibūdinau taip, kad nieko nepaaiškėjo :) 

Menininkės studija yra dideliame moderniame pastate, kuris bazuojasi vidury didelės aikštės. Ji nusprendė visiems, dirbantiems toje teritorijoje, tiek kolegoms, tiek benamiams, tiek praeiviams išdalinti pakvietimus tiesiog ateiti į studiją ir pas ją nusifotografuoti. Nauda jiems būtų tokia, kad gautų gražų didelį portretą. Ir kartu paprašė su savimi atsinešti apie 18 svarbiausius to asmens gyvenime įvykius žyminčias nuotraukas. Tiesiog vaizdus, kurie jiems mieli, kur atsispindi jų gyvenimas, aplinka. Tiesiog, tai, kas jiems svarbiausia ir jie norėtų ar nebijotų tai parodyti.


Šiame albume kiekvienam žmogui skirti du puslapiai, nors nuotraukų skaičius nevienodas. Kai kurie atsinešė dvi nuotraukas, kai kurie 20 ir daugiau. Parodoje visi asmenys yra anonimiški - be vardų ir be socialinio statuso. Visi - tik žmonės, o jų nuotraukos - jų pasaulio atspindžiai. Turtinga dama gali atrodyti visiškai paprastutė moteriškė, o žemą socialinį statusą užimantis žmogus tau gali sukelti pagarbą. Tiesiog. Savo charizma iš nuotraukos.

Kadangi priklausau galerijos virtuvės personalui, tai, žinoma, žinau kieno kurios nuotraukos. Pavyzdžiui, šis žmogus - benamis, bet yra labai savimi pasitikintis ir atrodo kaip Nobelio premijos laureatas. Literato premija? :) Jo nuotraukos - gatvėse skraidantys balandžiai, aikštės, parduotuvių vitrinose išdėlioti batai.

Šita moteriškė man padarė didžiausią įspūdį. Daugelis žmonių atnešė pastatų, daiktų nuotraukas, o jos nuotraukos pilnos spalvų - milžiniški gėlių žiedai jos sode, žydras jūros vanduo akmeniniame tarpeklyje, žolynai ir pan. Visos nuotraukos saulėtos ir tiesiog nuostabios, ir kokybiškos, o pati moteriškė paprasta.

Dar labai smagu buvo vienos merginos nuotraukos. Jas atnešė dvi :) Namas miškingoje vietovėje ir sriubos lėkštė. Tos merginos požiūris man patiko :) Kam daug kalbėti ir kam daug nuotraukų, jei svarbiausi dalykai gyvenime yra namai ir šeima. Nu ir dar saviraiška, kitaip tariant, "aš" :))

Anyway, kurias 18 svarbiausias savo gyvenimo nuotraukas išrinktum tu? Mes tiek daug fotkinam ir taip nebevertinam savo patirties, kad kuo toliau, tuo turbūt sunkiau bus išsirinkti, kas tau iš tiesų yra svarbiausia. Nenoriu taip. Taigi, kurias išsirinktum? Aš savo žinau :)

P.S. Liko aprašyti dar ir kitų projektų, bet nebeturiu laiko. Įrašas Projektai II bus kitą savaitę ;)