TIKĖTI VERTA>
Kažkada mes visi ėjome į darželį. Paskui į mokyklą. Greičiausiai ir į universitetą. Turėjome begales svajonių. Retos jų pildėsi, dažnos ne, bet mes nenustodavome tikėti.
Kalbu praeitimi, ir ne netyčia. Dažnas mūsų kažkuriuo momentu susitaiko su taip vadinama “realybe” ir meta svajoti. Pamiršta tas beprotiškas idėjas (be kurių, tikiu, neapsieina nė vienas), praranda tikėjimą ir ilgainiui priskiria save kokiam nors standartui. ISO. Nes nemato prasmės, nebetiki savo galimybėmis, galų gale – juk taip paprasčiau.
Taip keičiasi kartos, tokioje atmosferoje auginame vaikus ir pasaulis tampa “gražus”, “prasmingas” , “teisingas” ir “įdomus”. Ir nesvarbu, kad jau nebe mes nustatome žaidimo taisykles, nebe mes esame padėties šeimininkai, svarbiau tai, jog mes esame “dori piliečiai”, sąžiningai mokame mokesčius ir dėl to tikimės, jog kažkas kažkur kažką už mus pagalvos, priims, nuspręs. O jei (neduok (duok?) Dieve) nuspręs neteisingai, tada mes jausime turį pilną teisę juos teisti, barti ir grūmoti jiems kumščiais.
Kiekvienas renkamės. Ir niekas kitas negali mūsų teisti – juk negalime gyventi kito žmogaus gyvenimo, negalime suprasti, kas priverčia rinktis vieną ar kitą sprendimą vienoje ar kitoje situacijoje. Juk mes žmonės. Mūsų daug. Mes skirtingi.
Ir ačiū Dievui. Ačiū Dievui mūsų automobilių meistrai nesugalvojo tapti aktoriais. Ačiū ir už tai, kad mūsų darželių auklėtojai buvo mūsų darželių auklėtojais, o mūsų įkvėpėjai nesugalvojo savo metu pasukti kitais keliais.
Svarbu tikėti ir norėti. O svarbiausia – to nepamiršti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą