Taigis. Kaip aš. Puikiai. Šiandien vėl lijo, tai nuotaika biški pilka ir tokia eeeeeee, bet užvakar ir dar anksčiau švietė saulė. Negaliu patikėti, kad lapkritis, o praėjusią savaitę mieste net nusivilkau striukę, nes buvo per karšta. Nu bet dabar, atrodo, oras keičiasi ne į šiltąją pusę. Bet nieko. Mano rožiniai guminiai gelbsti! (Sekmadienį iš Lietuvos gavau savo antrąjį lagaminą su šiltais žieminiais rūbais ir kita apsauga gerai nuotaikai užkonservuoti) O dar didelį skėtį vakar gavau dovanų. Sweet! Mažas dabar biški gaus paliūdėt kampe. Tai va.
O apskritai tai laikas bėga žiauriai greitai. Niekada nemaniau, kad metai yra toks trumpas laikas. Kalėdos jau artėja. Sausio vidury grįžtu į Austriją, paskui vasaris, kovas (kovas Lietuvoj lindy?), kiti pavasariai, t.y. likę du pavasario mėnesiai (draugai svečiuose pas mane?) ir tada vasara (mėnuo atostogų? daugiau nei mėnuo, jei pavyks?) ir tada voila, metai praėjo (jo, aš gyvenu su austrais, o jie labai planuoja, taip kad nesistebim Indrės ilgom planavimo perspektyvom į priekį) Wow. Kaip taip gali buti?! Palieki visus savo senus įpročius, visus senus darbus, atsibučiuoji su draugais, palieki viską viską ir išvažiuoji į naują erdvę, kurioje, atrodo, visas laikas yra skirtas tik tau, bet.. Savaime visko taip prisiplanuoja, kad laiko žiū ir nebebėr :D Panašu, kad šiuolaikiški žmonės gyvena tiesiog iliuzija turėti kada nors laiko tam ar tam. O esmė yra tame, kad to laiko visada yra, tik jį reikia pastebėti. Viskas priklauso nuo prioritetų. Visi tai žino, bet ar tą žinojimą naudoja? Stengiuosi pastebėti laiką. Dabar beveik visada sau sakau, kad turiu laiko ir išties, darau dalykus, kurie visada būdavo kataloge "kada nors". Nice.
(aha, Indrė kažkokia filosofiška šiandien)
Tai vo. Iš rožinių botų jau sužinojom, kad Indrė namie turi savo antrąjį lagaminą. Wuhu! Be šiltų megztinių ir dalykų dovanų netikėtai gavo DAUG lietuviškos Karūnos šokolado ir Super glue!.. :DDD DAUG. Long story.. :)) Net nežinau tiksliai kiek, bet gal dešimt pakuočių? :D
Bet didžiausi paskutiniai įspūdžiai, kuriuos galėčiau pasakoti, tai buvo Budapeštas. Nebuvau aš tipiška turistė ir negalėčiau papasakoti nei apie Budapešto parlamento rūmų istoriją ar žymiausią muziejų. Neišbandžiau ir vengriškų garsiųjų vonių.. Neturėjau tam laiko :) Mano dėmesys buvo sukoncentruotas į lindy ir žmones, su kuriais leidau laiką, o miestas liko kažkur periferijoje. Galbūt tiksliau būtų apibūdinti - planuose "kada nors"? :D Vakarais šokau, o dienomis turėjau laisvo laiko, bet mano turistavimas labiau buvo katiniškas - gerą valandėlę sėdėti priešais saulutę, gerą valandėlę skanauti vengrišku guliašu arba porą valandėlių vaikštinėti po ilgą ilgą alėją.
Malonu buvo paturistauti Budapšte, bet, atvirai, didelio įspūdžio jis man nepaliko. Tiksliau, jis man įspūdžio nepadarė visai. Žmonės kalba, kad tai labai gražus miestas ir net po keletą kartų važiuoja jį aplankyti. Tikiu, tiesiog manau, kad aš per mažai tam turėjau laiko ir motyvacijos.
Tam, kad tikrai tinkamai įvertinčiau Budapeštą ir jausčiausi jį pažinusi, manau, reikėtų dar kartą ten nuvažiuoti. Tiesiog mano dėmesys buvo sutelktas į lindy. Taip kad patiko man mano vojažai, bet lokacija, kur važiuoju, manęs nedomino :D Mane domino lindy :)
Biškis nuotraukų. Jos nėra labai turistinės. Tiksliau, kaip tik ne turistinės. Ir gal kiek keistos turėtų pasirodyti, nes fotkintos detalės ir dalykai, kurie man atrodė smagu ir gražu. Pavyzdžiui:
Nu žodžiu. Taigis, nuotraukos albume čia, spausk.
Ir vėl. Rašau blogą ir atėjo naktis. Merkiasi akys.
Labanakt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą