2011 m. kovo 26 d., šeštadienis

Jonas Mekas

they say the days
for ideals are over.
be practical. work hard. study.
or fly to the moon.

but I go on living,
in a daze,
a bit remote,
like a misfit.

they all say yes.
but I'll say no,
from basic principle,
like salt.

some kind of born
dissident;
worse yet,
an anarchist!
even friends are
growing suspicious.

with a handsweep, a parting glare,
I toss on my scarf,
stick a book of poems
in my pocket
and take off.

no, I can't stand the noise
of traffic.
this damn civilization
is hard on the ears,
not to mention
the lungs, liver and
other body parts.

I just don't get Salys Semerys,
or Sandburg, or
Mayakovsky.

2011 m. kovo 22 d., antradienis

Tobulas pirmadienis

  • Apie dvyliktą nakties įžengti į lindyhoperių pilną šokių aikštelę. Tokią pilną, kad kiekviena pora aplink save turi tik apie 20cm..
  • Gauti nemokamą gėrimą iš dailaus italo, kai kitas italas pavydi mano dėmesio kitam.. :D
  • Apie dvi valandas naktį šaltyje dainuoti gyvai grojant lietuviams Rhythm Junkies. Ir šildytis po lempa arba šokant.
  • Neatsiginti gerbėjų ir nuolatos suktis aikštelėje su nuostabiais šokėjais. Buvo kažkas fenomenalaus.
  • Skanauti super kokteilį, kurį išrenka anglas, o sumoka švedas.
  • Šokti Big Apple. Jamm'inti.
  • Apkabinti visus lietuvius iš eilės atsisveikinimui iki kito workshop'o.
  • Valgyti rytinį kebabą.
  • Grįžti namo apie 5:30 ryto ir užsistatyti du žadintuvus.
  • Pramiegoti žadintuvus ir pavėluoti į traukinį iš Liublijanos į Graz 8 ryto.
  • Sėsti į vėlesnį traukinį ir sutikti lindyhoperių.
  • Grįžti į galeriją numesti lagamino, griebti tap'o batus ir dviratuku lėkti į pamoką.
  • Iš karto bėgti į kitą pamoką - vokiečių kalbos kursus. Dalyvauti pamokoje, nesvarbu, kad šiluma migdo, nes eilinį kartą miegojai tik tris valandas.
  • Valgyti. Daug.
  • Miegoti. Anksti. Daug. Iki ryto devintos.
Todėl labanakt.

labanakt mano Tequila Sunrise,
labanakt mano Švedija,
dar susitiksim,

To be continued..
Stay tuned ;)

2011 m. kovo 16 d., trečiadienis

Kriaušė skaitant laiškus saldesnė

Net sunku nupasakoti. Turbūt pirmą kartą plačiai atvirai nuoširdžiai nusišypsojau po daugiau nei savaitės. Po senelio netekties jaučiuosi labai blogai. Mano širdis ir mintys namuose, o rankos ir kojos Austrijoje. Sunku. Skauda širdelę. Maniau, mesiu blogą visai, nes mano pasauly taip viskas apsiniaukė, kad net gražiais ir gerais dalykais nesinori džiaugtis ar kam pasakoti. Aha.


Tačiau šiandiena šiek tiek dalykus pakeitė. Jaučiausi tokia visų pamiršta. O ir niekas nieko nerašė, tačiau bast per dieną du laiškai! Tikri! Netikėtai. Eina sau kaip nuostabu. Ačiū!

Šį įrašą tik tam ir rašau, kad padėkočiau :) Ačiū Egle ir Giedre! Labai labai jauku man dabar. mua :*

2011 m. kovo 14 d., pirmadienis

2011 m. kovo 1 d., antradienis

(non) Dolce vita


- "Kaip būtų nuostabu gyventi prie jūros!" - sugalvojau taip pernai nulepinta saulės. 

- "Kaip nerealu būtų gyventi kalnuose!" - sugalvojau šiemet apsvaiginta gryno kalnų oro. 

Ką daryt? Tai išvadą priėjau tokią, kad noriu turėti vasaros rezidenciją prie jūros ir žiemos rezidenciją kalnuose :D

Panašu, kad trumpam buvau dingus. Aha. Šiek tiek. Traukiny. Daugiau nei savaitę turėjau off. Keliavimui. OOOOoooooooo.... Iki šiol gyvenime sutikau tik vieną žmogų, kuris nemėgsta keliauti. Tik seniai su juo kalbėjau, tai nežinau, ar nuomonė vis dar tokia pati. Keisti ir įdomūs tie žmonės. O tu? 

Man tai keliauti yra kažkas nerealaus. Tik labai svarbu kur ir su kuo :) Bet čia taip apie viską gyvenime man regis. Kelionė į kalnus vasario mėnesį buvo suplanuota jau prieš kokius tris mėnesius. Tiksliau, "suplanuotas" faktas, kad važiuosim į kalnus :) Reikalas buvo nuvažiuoti į seminarą Innsbruck'e, o pakeliui aplankėm daugiau. Žodžiu, mūsų maršrutas atrodė taip: Graz - Salzburg - Innsbruck - Dornbirn ir atgal. Į vieną pusę įveikėm apie 700 kilometrų. Nei daug, nei mažai. Pakeliui ir lijo, ir saulė švietė, o išvažiuojant iš Dornbirn namo atgal į Graz ir snigt pradėjo. Taigi. Ką nuveikėm. Salzburg'e per dvi dienas spėjom:

Nusifotkinti.
Apkirpti ispaną.








Įsivaizduoti, kad tai mažasis princas.









Pažaisti šėšėliais ant didžiausios Salzburg'o pilies.








  • Pamatyti Mocarto namus.
  • Naktį mokykloje tris valandas tamsoje groti pianinu. Išmokau nuotabią melodiją.. Nori išgirst? Noriu groti dar! dar!
  • Sutikti lietuvę. Netyčia. Vėl.
  • Išmokti naują sausainių receptą.
  • Aptikti pačią rekuomendžiausią kavinę/barą Salzburg'e n e t y č i a. Pasirodo, ji nr. 1 visuose patarimuose, ką aplankyti šiame turistų mieste. Kavinėje gąsdinom žmones, nes fotkinom savo pirštus... :) Check it out.
O kai prisižaidėm Salzburg'e, susiruošėm pavėluot į traukinį :D Per šokoladą! Užsibuvome parduotuvėje. Nieko. Kitas traukinys buvo po dviejų valandų. O dvi šokolado plytelės buvo to vertos. Aj, ragavau special austrišką šokoladą su kalnų gėlėmis. Su idilišku kalnų peizažu ant pakuotės ir kvepia skaniai, bet tik tiek. Jak koks jak.

Beje, apie kalnus. Apie juos nereikia kalbėti. Juose reikia būti. Tai ir nepasakosiu. Nemoku tiek žodžių.  Jei nori, pažiūrėk.

Aš žinau, kad aš pas juos sugrįšiu.


Geriau kompromituojantis klausimas: koks nuostabiausias miestas, kuriame esi buvusi (-ęs)? Iki šiol. Aš bent jau nežinojau. Bet voila! 

Innsbruck'as. Tikrai. Nežinau, galbūt toks įspūdis susidarė, nes labai seniai keliavau. Jau ir pamiršau, kaip atrodo Paryžius ar Berlynas. Kita vertus, pernai vasarą prisiminiau, kaip atrodo Stokholmas. O ir Vienoj ne kartą pastaruoju metu buvau. Hm.. galėčiau pasakyti, kad iš Europos šalių sostinių Viena tikrai yra viena nuostabiausiųjų damų. Bet aš įsimylėjau Innsbruck. Jis nuostabus. Kaip Kalėdinė eglutė. Pulsuoja šviesomis. Mūsų viešbutis buvo aukštai ant kalno, tai pastebėjau, kad vakarais kokią valandą galiu spoksoti į miestą žemai neatplėšdama akių. Kol nepasidaro šalta :) Bet gražu. Labai gražu. Žiburiai kalnų nameliuose, gatvėse, besileidžiančiuose lėktuvuose. O gatvėse dailūs slidininkai, kątik grįžę iš kalnų ir live jazz'as kavinėse. Visi žmonės tokie švytintys ir gyvi. Oh my. Noriu žiemos rezidencijos Innsbrucke. Biškis vaizdų čia.

Innsbruck'e dalyvavom seminare. Susitikom dalyvius iš skirtingų Europos šalių, daug diskutavom, žaidėm žaidimus etc. Bet labiausiai įstrigo tai, kad ryte pusryčiauji, geri sau apelsinų sultis, o už lango kalnai :)

Beje, paatviravimo valandėlė. Įstrigo ir toks vienas keistas susimąstyti privertęs dalykas. Po keturių dienų seminaro kiekvienas iš keturiolikos dalyvių vieni kitiems rašėm palinkėjimus ar pastebėjimus apie žmogų. Tai nustebau gavusi tris ar keturis lapelius su žinute, kad su manimi labai gera juoktis, ir šiaip, gražiai šypsausi, smagu būti ir Bla Bla. Visada savimeilę glosto komplimentai, bet.. Tokie liūdina. Tai komplimentai, kurių sulaukiu dažniausia ir tai buvo vienas tų kartų VĖL. Tokiais atvejais susimąstau: hm.. tai apie mane negalima nieko daugiau pasakyti? Nejaugi tai išties ryškiausias mano bruožas, kurį žmonės pastebi?

Ir tada susimąstau: kodėl visi visada galvoja, kad man viskas gerai ir šiaip, gyvenime labai viskuo tik džiaugiuosi ir smagu man viskas?! Nejaugi aš iš tikrųjų visada tik taip atrodau? Hm.. turbūt gerai išmokau savo vaidmenį. Galbūt dėl to kai kurie žmonės drįsta manimi pasinaudoti. Nes atrodo, kad esu lengvabūdiška ir nieko neimu į galvą. Tada suprantu, koks iš tiesų esu uždaras žmogus. Mažai kam mane suprast. Ir prisijaukinti.

Pavyzdžiui. Rašau tau apie kalnus, nes buvau taip suplanavus ir tai dalykai, vykstantys mano gyvenime. Bet ne tik. Visai nebejaučiu to pakylėjimo po grįžimo iš kalnų ir visai man viduj nebe šviesu. Prieš keletą dienų sužinojau, kad mano senelis jau antrą savaitę guli ligoninėje ir jam plaučių vėžys, paskutinė stadija. Liūdna. O aš toli. Sapnavau jį. Naktį prieš sužinodama apie tai, kad serga. Mistiška? Žinau. Bet būna, pasirodo. Tikiuosi, kad jį greitai paleis iš Klaipėdos ligoninės. Tikiuosi, kad dar spės paragauti austriško sūrio, kurį specialiai nupirkau seneliams iš šiaurės Austrijos alpių kalnų regiono. Labai skanus ir apdovanotas europiniu prizu. Sugalvojau, kad turėtų būti įdomu, kaip skanaujasi Austrijos kaimo žymiausias sūris. Nusiųsčiau seneliui ir kalnų vandens kad tik pagytų, bet jau išgėriau. Ir šiaip, duočiau viską nuo širdies, kad tik tai pagelbėtų. Dar pasikankink dėl gyvenimo, seneli.

apkabinu.