- "Kaip nerealu būtų gyventi kalnuose!" - sugalvojau šiemet apsvaiginta gryno kalnų oro.
Ką daryt? Tai išvadą priėjau tokią, kad noriu turėti vasaros rezidenciją prie jūros ir žiemos rezidenciją kalnuose :D
Panašu, kad trumpam buvau dingus. Aha. Šiek tiek. Traukiny. Daugiau nei savaitę turėjau off. Keliavimui. OOOOoooooooo.... Iki šiol gyvenime sutikau tik vieną žmogų, kuris nemėgsta keliauti. Tik seniai su juo kalbėjau, tai nežinau, ar nuomonė vis dar tokia pati. Keisti ir įdomūs tie žmonės. O tu?
Man tai keliauti yra kažkas nerealaus. Tik labai svarbu kur ir su kuo :) Bet čia taip apie viską gyvenime man regis. Kelionė į kalnus vasario mėnesį buvo suplanuota jau prieš kokius tris mėnesius. Tiksliau, "suplanuotas" faktas, kad važiuosim į kalnus :) Reikalas buvo nuvažiuoti į seminarą Innsbruck'e, o pakeliui aplankėm daugiau. Žodžiu, mūsų maršrutas atrodė taip: Graz - Salzburg - Innsbruck - Dornbirn ir atgal. Į vieną pusę įveikėm apie 700 kilometrų. Nei daug, nei mažai. Pakeliui ir lijo, ir saulė švietė, o išvažiuojant iš Dornbirn namo atgal į Graz ir snigt pradėjo. Taigi. Ką nuveikėm. Salzburg'e per dvi dienas spėjom:
Nusifotkinti.
Apkirpti ispaną.
Įsivaizduoti, kad tai mažasis princas.
Pažaisti šėšėliais ant didžiausios Salzburg'o pilies.
- Pamatyti Mocarto namus.
- Naktį mokykloje tris valandas tamsoje groti pianinu. Išmokau nuotabią melodiją.. Nori išgirst? Noriu groti dar! dar!
- Sutikti lietuvę. Netyčia. Vėl.
- Išmokti naują sausainių receptą.
- Aptikti pačią rekuomendžiausią kavinę/barą Salzburg'e n e t y č i a. Pasirodo, ji nr. 1 visuose patarimuose, ką aplankyti šiame turistų mieste. Kavinėje gąsdinom žmones, nes fotkinom savo pirštus... :) Check it out.
O kai prisižaidėm Salzburg'e, susiruošėm pavėluot į traukinį :D Per šokoladą! Užsibuvome parduotuvėje. Nieko. Kitas traukinys buvo po dviejų valandų. O dvi šokolado plytelės buvo to vertos. Aj, ragavau special austrišką šokoladą su kalnų gėlėmis. Su idilišku kalnų peizažu ant pakuotės ir kvepia skaniai, bet tik tiek. Jak koks jak.
Aš žinau, kad aš pas juos sugrįšiu.
Geriau kompromituojantis klausimas: koks nuostabiausias miestas, kuriame esi buvusi (-ęs)? Iki šiol. Aš bent jau nežinojau. Bet voila!
Innsbruck'as. Tikrai. Nežinau, galbūt toks įspūdis susidarė, nes labai seniai keliavau. Jau ir pamiršau, kaip atrodo Paryžius ar Berlynas. Kita vertus, pernai vasarą prisiminiau, kaip atrodo Stokholmas. O ir Vienoj ne kartą pastaruoju metu buvau. Hm.. galėčiau pasakyti, kad iš Europos šalių sostinių Viena tikrai yra viena nuostabiausiųjų damų. Bet aš įsimylėjau Innsbruck. Jis nuostabus. Kaip Kalėdinė eglutė. Pulsuoja šviesomis. Mūsų viešbutis buvo aukštai ant kalno, tai pastebėjau, kad vakarais kokią valandą galiu spoksoti į miestą žemai neatplėšdama akių. Kol nepasidaro šalta :) Bet gražu. Labai gražu. Žiburiai kalnų nameliuose, gatvėse, besileidžiančiuose lėktuvuose. O gatvėse dailūs slidininkai, kątik grįžę iš kalnų ir live jazz'as kavinėse. Visi žmonės tokie švytintys ir gyvi. Oh my. Noriu žiemos rezidencijos Innsbrucke. Biškis vaizdų čia.
Innsbruck'e dalyvavom seminare. Susitikom dalyvius iš skirtingų Europos šalių, daug diskutavom, žaidėm žaidimus etc. Bet labiausiai įstrigo tai, kad ryte pusryčiauji, geri sau apelsinų sultis, o už lango kalnai :)
Beje, paatviravimo valandėlė. Įstrigo ir toks vienas keistas susimąstyti privertęs dalykas. Po keturių dienų seminaro kiekvienas iš keturiolikos dalyvių vieni kitiems rašėm palinkėjimus ar pastebėjimus apie žmogų. Tai nustebau gavusi tris ar keturis lapelius su žinute, kad su manimi labai gera juoktis, ir šiaip, gražiai šypsausi, smagu būti ir Bla Bla. Visada savimeilę glosto komplimentai, bet.. Tokie liūdina. Tai komplimentai, kurių sulaukiu dažniausia ir tai buvo vienas tų kartų VĖL. Tokiais atvejais susimąstau: hm.. tai apie mane negalima nieko daugiau pasakyti? Nejaugi tai išties ryškiausias mano bruožas, kurį žmonės pastebi?
Ir tada susimąstau: kodėl visi visada galvoja, kad man viskas gerai ir šiaip, gyvenime labai viskuo tik džiaugiuosi ir smagu man viskas?! Nejaugi aš iš tikrųjų visada tik taip atrodau? Hm.. turbūt gerai išmokau savo vaidmenį. Galbūt dėl to kai kurie žmonės drįsta manimi pasinaudoti. Nes atrodo, kad esu lengvabūdiška ir nieko neimu į galvą. Tada suprantu, koks iš tiesų esu uždaras žmogus. Mažai kam mane suprast. Ir prisijaukinti.
Pavyzdžiui. Rašau tau apie kalnus, nes buvau taip suplanavus ir tai dalykai, vykstantys mano gyvenime. Bet ne tik. Visai nebejaučiu to pakylėjimo po grįžimo iš kalnų ir visai man viduj nebe šviesu. Prieš keletą dienų sužinojau, kad mano senelis jau antrą savaitę guli ligoninėje ir jam plaučių vėžys, paskutinė stadija. Liūdna. O aš toli. Sapnavau jį. Naktį prieš sužinodama apie tai, kad serga. Mistiška? Žinau. Bet būna, pasirodo. Tikiuosi, kad jį greitai paleis iš Klaipėdos ligoninės. Tikiuosi, kad dar spės paragauti austriško sūrio, kurį specialiai nupirkau seneliams iš šiaurės Austrijos alpių kalnų regiono. Labai skanus ir apdovanotas europiniu prizu. Sugalvojau, kad turėtų būti įdomu, kaip skanaujasi Austrijos kaimo žymiausias sūris. Nusiųsčiau seneliui ir kalnų vandens kad tik pagytų, bet jau išgėriau. Ir šiaip, duočiau viską nuo širdies, kad tik tai pagelbėtų. Dar pasikankink dėl gyvenimo, seneli.
apkabinu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą