Net sunku nupasakoti. Turbūt pirmą kartą plačiai atvirai nuoširdžiai nusišypsojau po daugiau nei savaitės. Po senelio netekties jaučiuosi labai blogai. Mano širdis ir mintys namuose, o rankos ir kojos Austrijoje. Sunku. Skauda širdelę. Maniau, mesiu blogą visai, nes mano pasauly taip viskas apsiniaukė, kad net gražiais ir gerais dalykais nesinori džiaugtis ar kam pasakoti. Aha.
Tačiau šiandiena šiek tiek dalykus pakeitė. Jaučiausi tokia visų pamiršta. O ir niekas nieko nerašė, tačiau bast per dieną du laiškai! Tikri! Netikėtai. Eina sau kaip nuostabu. Ačiū!
Šį įrašą tik tam ir rašau, kad padėkočiau :) Ačiū Egle ir Giedre! Labai labai jauku man dabar. mua :*
meniska foto :)
AtsakytiPanaikinti