Bonjour! Pirma dalis

Net juokinga. Negaliu apsispręst, kuria kalba pradėti rašyti šitą post'ą - lietuvių ar anglų. Anksčiau net ir klausimo nebūdavo - aišku, kad lietuvių! O dabar priklauso nuo nuotaikos. Nu ir šiaip, su anglų kalba jaučiuos komfortiškai ir net bajerius jau pradedu vis geresnius laidyt :D Bet och.... Nenoriu taip suužsieniet. Bet sunku kitaip.

Tai vo. Grįžau. Į Amsterdamą. Po trejų - keturių metų svajojimo nuvažiuot ten, kur visada norėjau. Ir pagaliau. Ir padariau. Ir grįžau pasikeitus. Kaip gera.

O viskas prasidėjo taip. - >

Pirma stotelė - Herrang'as !!! Valiooo!!! Šokiai pokiai!! Kažkaip šiemet daug nuotraukų aš ten nepyškinau - fotiko bateriją pietų Prancūzijai taupiau (o galų gale mano fotikas sugedo. Antrą dieną naudojant man atrodo. Valio. ). Filmavau labiau. Kiekvienos pamokos pabaigoj mokytojai sušoka, ką mokė. Tai visi kaip pirmūnai griebia savo telefonus ir spaudžia knopkes. Aš tai telefoną dažnai pamiršdavau. Nu matai, ne tokia ir pirmūnė.... :D

Užtat tuo ir didžiuojuos :D

Nu o po Švedijos - pietų Prancūzija!! aaaaaaaaaaaaaaa!!!!!! aaaaaaaaaaaaaa!!!!!! aaaaaaaaaaaaaaaa!!!!!!

Och... Viduržemio jūra, Provansas, levandų laukai, saulė, vasara, gėlių kvapai, laisvė - apie tai svajojau ilgai. Norėjau aš savom kojom įžengti į atvirutę ir pabūti. mmmm . Gera ten. Patvirtinu.

Turėjau kompanjonę su kuo važiuot, tačiau kažkaip ėmė viskas keistis. Giedrė nebesuspėjo. Tai pradėjau siūlyti kitiems. Salomėja negalėjo. Kita Giedrė kitur išvažiavo. Draugas negalėjo. Dar kito draugo planų galai nesuėjo. Nu tai žodžiu. Apsiverkiau. Nu nes nenoriu aš viena pati savęs fotkint stovinčios levandų laukuose! Liūdnesnio vaizdo net neįmanoma įsivaizduot! Galvojau, gal visai pamiršt tą skrydį į Nicą ir iš Stokholmo tiesiog į Amsterdamą atgal važiuot... Bet ne. Ne man. Važiuoju. Viena. Kas bus, tas bus. Rasma Prancūzijoj. Gal ją susitiksiu. Ar ką.

Prisipirkau švediško šokolado ir į lėktuvą. Jėj! Pradėjo apimti entuziazmas. Nerealu! Aš skrendu į Nicą! Vis dar sunku patikėt. Kai nusileisiu, patikėsiu. Nutūpėm. Pirmas jausmas iškišus nosį - tvankuma. Ką?! Čia aštuntą vakaro toks karštis?! Uodų nukandžiotom mano kojom tai tikras pokytis tikrai. Pragiedruliai keičiasi į karštį, o miškai - į palmes.

Pirmas vaizdas, kurį vakare matau pro buto langą.

Tas pats vaizdas ryte. :) Pasirodo, čia labai posh vieta. Prabangu. Nuo durų 5 minutės ir viduržemio jūra. Tai nuėjau nusimaudyt ir varvanti dar su maudymke grįžau namo :D Ta gatvė priešais - vadinamoji "Promedane des Anglais". Visi pastatai ten - tik viešbučiai. Tai viena pagrindinių vietų aplankyti ir šiaip - beprotiškai gražu, nes visa pakrantė matosi. O dar tie žibintai. Šviesos. Prabangūs automobiliai.. Nu žodžiu. Nica. Welcome!

Beje, pastatas šios nuotraukos kairėje - vaikų ligoninė. Viena garsiausių ir geriausių pasaulyje. Kaip man sakė mano couchsurfer'is, ten Angelina Jolie savo vaikelį gimdė :D Jis tuo didžiavosi :) Beje, ant ligoninės stogo sraigtasparniai leidžiasi, vaikus ligonėlius atskraidina/ išskraidina. Nu žodžiu. 

Tai va mano kelionė prasidėjo tokiu kosmosu. O kas toliau.

Pirmiausia tai, aišku, ainam į miestą! Einu pakrante ir viduržemio jūros žydruma spigina į saulės akinių stiklus. mmmmm . Imu patikėt, kad atostogos !!! Ir kad aš čia. Einu. Ir iš tiesų pilna senukų dėdukų, močiučių įdegusiais kūnais jūros pakrante sau varlinėja. Iš tiesų pilna čia su rolikais ar dviratukais riedančių. Arba šiaip, stiliovų bėgikų / -ių. Nu žodžiu. Santa Barbara.

Ir tokių vaizdų.

Ar prabangių jachtų. Mačiau jų šimtais Monake. Tikrai. Jei ne kokį tūkstantį vienoj vietoj. Su couchsurfer'iu prasilėkėm motociklu iki Monako. Tai per visą Nicą ir Monaką vėjai man plaukus kedeno ant kokio tai 140 km/val. kaip man vėliau jis sakė. Kartais biškį buvo baisu, bet nieko. Ramiai irgi važiavom. :)

O Monakas.... Eina sau... Net neįsivaizduojat. Man atrodo kad tai galėtų būti vadinama Europos Saudo Arabija. Tokia prabanga.. 

Visi ten multimilijonieriai, nėra jokių mokesčių,  kazino pats prabangiausias Europoje, pasaulio garsenybės namus perka / statosi, princas pilyje gyvena. Kosmosas. 

Gurkšnojom alų vietos gamybos ir, pasirodo, net ta darykla princui priklauso. Tai žodžiu... Užkopėm iki princo pilies - labai turistinė vieta, visi ten eina - tai sargyba ten stovi, o atsiveriantis miesto vaizdas neišpasakojamas... Visos miesto šviesos, kalvos, jūra,  jachtos... Būt smagu kada ten kokį namą turėt :D :D :D Nagi, mano fortūna, ar duosi man kokį? :D

Beje, Monte Karle princo pilies teritorija - viena saugiausių pasaulio vietų. Nežinau, kaip dėl miesto, turbūt irgi.

Sorry už nekokią foto kokybę.

Taigi, pabuvau Nicoj dar vieną dieną. Svilau nesvietiškai. Norėdama to ar nenorėdama. Pabūk dešimt minučių ir jau raudona kaip vėžys. Lietuvės mes iš pieno plaukusios... ;)

Organizavausi visą kelionę - rašiau žinutes Couchsurfing'e, dėliojausi planą, ką noriu aplankyti ir kiek laiko kur noriu praleisti. Neturėjau laiko aš Švedijoj šokius šokdama. :)

Tai dabar niekur neskubėjau. Kol kas. Ir skaičiavau.. Skaičiavau savo atostogas kaip matematikoj. Kai mažai laisvės, tai norisi joje išsidūkti iki išprakaitavimo. Liūdna tiesa, bet toks darbo liaudies gyvenimas. Valio.

Taigi. Planas galų gale atrodė taip. Iš tiesų jis atrodė kitaip, bet čia jau tas, kaip galų gale viskas išėjo:

Sekmadienis/Pirmadienis - Nica

Antradienis - Kanai, Grasse (parfumerių miestas)

Trečiadienis - Grasse, Avignon (levandų sostinė)

Ketvirtadienis - Avignon, Sault(levandų kaimuk)

Penktadienis - Avignon, Indre regionas

Šeštadienis - Indre

Sekmadienis - Indre, Paryžius, Amsterdamas

Galų gale aktyvios tos mano atostogos buvo. Bet norėjau tiek daug pamatyt! Ir dar tiek daug nepamačiau! Kalnai liko veik nepaliesti, kriokliai įspūdingiausi Europoj, maži paslaptingi grožio legendų apdainuoti miestukai nu ir šiaip, gi grįžti į Prancūziją visada privalu!

Apie Kanus net nekalbu, nes neįdomu. Na tas pats, kas Nica tik kvadratu - daugiau turtų, prabangos, jachtų, paplūdimių, palmių, turistų ir t.t. (nuotraukoj - paveikslas tapytas 1861aisiais palyginimui su realybe, kaip Kanai atrodo dabar).

Beje, tuo metu, kai buvau Prancūzijoj, Kanuose įvykdyta legendinė vagystė (trumpai apie tai čia, spausk). Kaip sakė man prancūzas, tai viena didžiausių  brangenybių vagysčių Pietų Prancūzijoj apskritai, o atlikta viskas paprastai - vagis vienas pats tiesiog įėjo su ginklu, šast šast susigriebė viską ir išvarė. Psio. :D Kai juokinga.

Nežinia, ar brangenybių savininkas, deimantų pardavėjas bilionierius, kuriam priklauso deimantų kasyklos Rusijoje ir Afrikoje, vagystę pastebėjo. A kas jam.

Čia pirma dalis apie mano kelionę.  Einu miegot dabar, tai ryt daugiau bus!

Iki!