Kvepalai. Ar žinojot, kad Grasas - miestas, apie kurį parašyta ta legendinė knyga "Kvepalai"?! Ir pastatytas TAS filmas "Kvepalai"?! Jei nematėt, būtinai rekomenduoju!
Legendinis miestelis. Važiuoju apimta svajingos romantiškos nuotaikos. Juk pamatysiu TĄ miestelį! TĄ miestuką, kuris įkvėpė Patrick Suskind parašyti romaną apie kvepalus ir kur taip nuostabiai viskas apdainuota atvaizduota filme. Nors knyga, aišku, geresnė buvo, nei filmas, bet vis tiek.
P.S. Beje, koks sutapimas - gyvenau Austrijoje mieste Graz (tariasi: Gracas), dabar kvapų miestelis Grasas . . .
Atidardu traukiniu iki miestelio ir pamatau jį įsikūrus kalvose. Visas miestas, visi pastatai, visos palmės ir visi pafumerių fabrikai išsidėstę kalvų papėdėse. Viskas kyla į viršų. Visi keliai raitosi aukštyn. Viskas vingiuoja. Suprantu, jei noriu užsiropšti į miesto centrą, su mano kuprine man tikrai nepakeliui tad jamu autobusą. Ir kelionė prasideda. Miestelis mažas, bet autobusas vingiuoja tarsi kalnų keliais - zigzagais. Važiuoja iki vienos papėdės, pasisuka į kairę - iki kitos, pasisuka į dešinę - iki kitos ir galų gale atidardam iki centro.
Ilgai centre neužsibūnu, nes jau šešios vakaro, o mano couchsurfer'is namie bus septintą, tai einu į turizmo centrą žemėlapio ir ieškot jo namų. Greitai randu, super!
Pradžia su rožiniu vynu - visada neblogai! Mano host'intojas svetingai pasitiko ir pradėjo šokinėt aplink mane :) Labai mielas. Pradėjo parfumerijos vietas rekomenduoti, užkandžius nešti, bolonijos pastą gaminti. Pas jį svečiuodamasi prisiminiau vėl, ką reiškia prancūzišką klaviatūra naudotis. Raidžių ir kablelių ieškojau netrumpai :) ...
O kitą dieną - į kelionę. Iš tiesų jaučiau tarsi kelionė prasidėjo nuo šio miestelio, nes atvykimo į Nicą priežastis buvo tik aerouostas, o užsilikau, nes nebuvau padarius namų darbų - tvarkingai susiplanavus kelionės. Tai ir užsilikau aš toj Nicoj pradžioj.
Grase vienas sustojimo punktų buvo stogas :D Ėjau. Pamačiau nuostabų vaizdą. Priėjau. Fotografuoju. Lievai fotografuojasi. Visokie medžių lapai man ten viską užstoja. Pamatau stogą. Pamatau, kad lengva iki ten užsiropšti. Gimsta nuodėminga mintis. Hm... neee... ar gi?... nejaugi taip ir nueisi?.... hm.... Nu tai žodžiu. Va video jums nuo stogo :)
Džiaugiuosi savo nuostabia idėja ir skubu link autobuso. Paskambinau užsiregistruoti į pamoką, ir joje reikia būti po pusvalandžio. aaaaaa !!! Po palyginus trumpo, bet vis tiek prailgusio proceso - autobusu ir pėškom (ačiū jums, mano mielos kojelės!) atsibeldžiau iki parfumerių vietos. Nu, galvoju, šįkart tai tikrai reikia viską teisingai susiplanuot, kad nereiktų pėškom eit ir savo kuprinės tyst! Važiuoju autobusu ir jau noriu lipt, o vairuotojas sako: "Ne ne, čia ne šita, kita." Išlipu kitoj, o, pasirodo, ten kvepalų fabrikas, o ne studija pamokoms, kur man reikia. Šūdas! Gi žinojau, kad aš esu teisi, tai ne, vietinių čia klausyk!... :) Tai pėškom per karštį su 10 kilogramų ant kupros lekiu aš atgal pėškom tuos 500 metrų į kalną, kad į kvepalų kūrimo pamoką spėčiau. Skambinu jiems, kad vėluoju, o jie - tai nieko tokio, viskas ore. Nu tai aišku, juk už tai aš pati moku. Che che.
Procesas kuriant kvepalus susideda iš trijų dalių:
Aukščiausių natų - tų, kurias užuodi pirmiausia, kai pasipurški. Po kurio laiko jos nuvėsta.
Vadinamų širdies natų - tų, kurias užuodi nuvėsus pirmosios.
Pagrindinių natų - tų, kurios lieka jau nuvėsus kvepalams.
Pirmas žingsnis prasideda nuo apačios - pagrindinių natų. Duoda išsirinkti iš dešimties tris. Paskui jau renkiesi iš 50 ties buteliukų, o paskui tai iš viso, nežinau, šimto turbūt. Tiek daug ten jų buvo! Džiaugiausi, kad po pasivažinėjimo motociklu po Monaką mano sloga neprogresavo ir galėjau užuost kvapus! Bet užtat dabar ta sloga yra mano džiaugsmas.... Ypač šiandien.....
Taigi. Lašinam po lašiuką visus kvapus į vieną kolbelę, paskui iš jos pilam į kitą, miksuojam, tada mirkom popieriuką, uostom, tada vėl lašinam, vėl iš vienos kolbelės į kitą ir t.t. Kol galų gale turim:
Vardinius kvepalus "Indre" !!!!
Jei ką, tai turiu aš jų receptą, tai galit bet kada užsisakyt! :D P.S. Jie yra gaivūs su lengvu gėlių brizu. Tokie tikrai gaiviai vasarai išsimaudžius jūroj bėgti per gėlėtą pievą. Tai va tokie mano kvepalai :) Yra ten ličių kvapo, magnolijų, musko, medžio ir t.t.
***
Vėliau, aišku, žaviuosi miestelio vingiuotomis gatvėmis. Autobusu pakylu į miestelio centrą kalvos viršuj ir vingiuotomis senamiesčio gatvėmis leidžiuosi žemyn savo kuprinę leisdamasi
beje, norėčiau kada būti iškilmingai prisiminta muziejuje kaip reikšminga asmenybė. Kaip ši daili moteris, parfumerijos gamyklos įkūrėja.
kad ekspozicija būtų sudėliota taip pat kaip ir čia - iš mažų gyvenimo detalių, kurios ir yra svarbiausios.
ir turėti vasarnamį su tokiu vaizdu - kur vasara kutena paausius, o lengvas brizas nosį.
***
Keliaujam į Avignon! Levandų sostinę!
Nežinau, ar ima atsibosta skaityt, bet šią akimirką man jau ima atsibosti rašyti :D Labai aš jau čia daug ir smulkiai. NES nu gi tiek įspūdžių!!! Galiu pasakot ir pasakot!
Taigi. Levandos. Och... levaaaandoooossssss........
Išsvajotosios.........
Oooooo kaip nuostabu buvo...
Ir kaip graaažžžuuuuuuuu ten............
Su nuostabia mergina visus levandų laukus pėškom išvaikščiojom! Ir visais aplinkiniai kalnais keliukais išvažinėjom! Ir dar į Alpes nuvažiavom....
Vaikai mieli, mielieji žmonės, aš pirmą kartą gyvenime tranzavau!! Neplanavau ir beprotiškai LABAI LABAI bijojau! Širdis lipo lauk! :) Dalykas tas, kad norint nusigauti iki levandų kaimelio man reikėjo persėsti į kitą autobusą, o šis tą dieną nevažiavo! Nors informacijoj man sakė, kad važiuoja. Kai kąąąą... Buvo dar tik vidurdienis, mane ir levandas skyrė apie 80 kilometrų, o man pasiūlė grįžti kitą dieną septintą ryto - tada esąs vienintelis autobusas pas levandas. Ką tokį?! Jūs turbūt juokaujat. Išvysti violetine tapytus laukus skyriau visą dieną! Ir tai turi įvykti šiandien!
Nuėjau į turizmo centrą, paprašiau žemėlapio, paklausiau, kaip nuėiti iki kelio ir išvariau :D Eidama sumąsčiau, kad gal reikėjo išsinuomoti dviratį, bet paskui primečiau, kad 30 laipsnių temperatūroje minti dviratį - ne pyragai, o ir asmens dokumentą reikia jiems duoti ir grąžinti sutartu laiku, tai atsisakiau tos minties. Neaišku, ar sugebėsiu parminti laiku :D
Šeima lieka namie, o mes kartu su Debi (toks jos vardas) - į kelią! Ji į regioną atsikraustė prieš šešias savaites, tai dar pati nežino regiono. Sako: sakyk, kur tik nori, vežu!!
Ir sakau sau, kad ir į pasaulio kraštą!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą