Abrikosai

Translating my previous post "Apricots". The reason - Mom :) I've started to write blog because of my Mom and my friends. Now I find myself to be lazy to write blog in two languages cause of the time and laziness but Mom punched me so gonna always write post in two languages: lithuanian an english. So, lithuanian version.

Verčiu ankstesnį blogo įrašą, pavadinimu "Abrikosai". Priežastis - Mama :) Blogą pradėjau rašyti dėl mamos ir draugų. Ilgainiui pastebėjau, kad tingisi blogą rašyti dvejomis kalbomis dėl laiko stokos ir tingėjimo, bet mama prieš keletą dienų niukstelėjo, tai rašysiu dvejomis kalbomis: lietuviškai ir angliškai. Taigis, lietuviška "abrikosų" versija:

Nemėgtu planuoti. Taip. Ir tai nėra gerai. Pati žinau. Bandau planavimą paversti įpročiu. Man patinka, kai viskas yra tvarkinga, aišku ir sklandu, bet aš labiau linkusi improvizuoti. Tai irgi nėra gerai :)) Nors tai veikia. Bent jau man. Kartais. Pavyzdžiui. Ir taigi nutinka taip, kad nori važiuoti į gamtą ir tingi tai planuoti prieš savaitę. Ir, žinoma, nutinka taip, kad kiti:

- Austrė mergina savaitgalį planuoja praleisti Vienoje. Kviečia kartu, bet aš nenoriu! Nes nenoriu jokių civilizacijų, o noriu gamtos! (oj aš, kaip kaimo mergaitė..)

- Kita mergina Vokietijoje.
- Ispanė taip pat išvažiavusi.
- Kita nenori leisti pinigų.
- Labai miela porelė eina į vestuves.
- Austras vaikinukas užsiėmęs studijomis.
- Kitas nenori niekur eiti iš namų, nes turi darbų.
- Kiti žmogėnai išvažiavę savaitgaliui į Kroatiją, o aš per vėlai jiems paskambinau! (bliamba!)
- Kitas vaikinukas Belgijoje.
- Dar kitas savo motociklu po apylinkes lakstė šeštadienį! O aš į gamtą noriu sekmadienį.

O visi mano lietuviai draugai yra Lietuvoje! Ir va jautiesi taip aaaaaa!! Aš noriu važiuoti! Kur nors į laukinį pasaulį! Ir dešimt žmonių?! Ir nė vienas negali?! Nesvarbu. Aš važiuoju!

Kartais mane erzina, kad turi taikytis prie kitų ir apskritai, griebti situacijas, kurios a'la vieną kartą gyvenima ir niekada daugiau nebepasitaikys. Ką?! Versti save daryti tą ar aną vien būtent tuo ir tuo metu nes VĖL tai a'la tinkamiausias laikas ir tai daugiau niekada nebepasikartos? Aš atsisakau! Kodėl aš turėčiau taikytis prie kitų? Ir išvis, ko čia skubėti viską taip greitai vartoti? Žmonės lekia kažkur, pralekia ir įsivaizduoja, kad pamatė. Kokybė, kokybė svarbiau! Taigi, ką daryti, kad tavo savaitgalis be žmonių nenueitų šuniui ant uodegos:

1. Googlink.
2. Susirask savo sportbačius.
3. Palik savo mergaitišką miesto dviratį namie ir pasiskolink kalnų dviratį iš draugo.
4. Mink į traukinių stotį, nusipirkt bilietą ir lipk į traukinį su dviračiu!
5. Važiuok! Ir šypsokis.

Ir rask save žiūrinčią (-tį) į tokį vaizdą.

Pajust gaivinantį pasivaikščiojimą kalnų upe

nuogomis kojomis.

arba lipk į uolas, pavadintas Bärenschützklamm

visą laiką neatgaudamas žado nuo įspūdingos gamtos ir buvimo džiaugsmo.

Kai pamačiau šį vaizdą, per kūną perbėgo jausmas iš filmo "Into the wild"! Žinoma, ši uola yra per maža palyginimui su vaizdu filme ir seklu, bet eina sau kaip aš norėčiau išmokti plaukti (taip! žinau :P aš nemoku plaukt..) ir tiesiog nerti į vandenį va kaip čia!

gamta!

po vaikščiojimo kalvose apie 4 valandas, jamk dviratį ir važiuok

ir netyčia aptik abrikosų lauką! Net nežinojau, kad jie auga Austrijoje! Buvau įžūli ir vieną suvalgiau ;)

ir baik kelionę mindama dviračiu namo į Graz'ą apie 20 kilometrų palei upę. Nesu įpratusi minti tokių didelių atstumų. Bet pastebėjau, kad pakeliui labai daug traukinių stotelių, tai nusprendžiau, kad tiesiog galiu išbandyti savo jėgas ir pažiūrėti, ar man pavyks parminti namo, ar tiesiog kur nors pasiklysiu :)

Taigi. Išvada tokia: Jei nori ko nors, tai imi ir darai. Važiuok. Ir surask savo nepažabotą laisvę. Viena. Nesitaikant prie nieko. Darant tai, ką turi daryti. Nesitaikant prie jokių kitų žmonių norų. Tai nerealu. Ir valgyk į kupriaką įsimestus kelis obuolius ir morkas. Jų alkiui numalšinti per akis!

Beje, aš žiauriai lievai orientuojuosi žemėlapiuose. Tikrai. Tikrai labai nekaip. Draugai žino :D Galėčiau pasiklyst net už kampo.. Atrodo, visai protinga mergaitė. Bet kai ištinka žemėlapio situacija, pradedu savim nepasitikėt. Bet.. Bet aš nepasiklydau važiuodama dviračiu, nors kokį 10-15 kartų savęs klausiau: "Kur aš?". Nebuvo priežasties nerimauti. Viskas ėjosi puikiai! Neturėjau jokio žemėlapio. Tik vis dairydavausi vieno ar kito ženklo su magišku "Graz". Ir aš savim biškį didžiuojuosi :) Įveikiau 20 kilometrų! Tiesą sakant daugiau.. Ir, be to, net nežinau, kiek nuėjau vaikščiodama oluose..

Kol važiavau dviračiu pati save nervinau įpročiu sustoti ir fotkinti :)) Niekaip negalėjau savęs sustabdyti. Ir iškėliau klausimą: 

kodėl žmonės fotografuoja? Išsaugoti prisiminimus. Atspausdinti ir įdėti į albumą (kiek žmonių tai dar daro?). Kam dar?.. Paskelbti pasimaivymui facebook'e - šių dienų atsakymas. Buvau aktyvi socialinio tinklo lankytoja, bet sustojau. Nu bet gi dirbau komunikacijoje.. Bet jau seniai man buvo nuobodu nuo facebook'o ir nemačiau jame prasmės. Narcistinis įrankis. Ir sekimo. Buvo kilusi mintis išsitrinti vartotojo profilį, bet nusprendžiau, kad tai nepraktiška :D Bet kuriuo atveju, štai kodėl aš ten nebesireiškiu.

Yra taip nuostabu gyventi gyvenimą ir juo dalintis GYVAI! Ir yra taip nerealu pasilikti kai kuriuos dalykus sau. Tik sau. Taigis, kai kurias nuotraukas nufotkinau tik savo šeimai ir draugams. Ketinu atspausdinti ir išsiųsti ;)

P.S. Beje, nesu tikra, ar išmokau pamoką, jog kitą kartą kelionę reikėtų planuoti iš anksto :))