Čiurlionis

Nežinau, tau nuobodu, ar ne. Gal labiau nuobodu? Bet rašau apie Čiurlionį. Ir nežinau, kiek esu senamadiška, ir kiek šiuolaikiška. Gal kažkur per vidurį. Bet panašu, kad visgi esu konservatyvių pažiūrų ir prijaučiu seniems dalykams: tradicijoms, požiūriams, idėjoms, daiktams.

Va, tau ištrauka iš mano interviu šių metų sausį Vilniuje su M.K.Čiurlionio proanūkiu pianistu Roku Zubovu. Interviu buvo planuotas apie porą mėnesių. Rašau dabar ir akys jau merkias. Visiškai juodraštinis variantas, tai nekreipk dėmesio, jei bus logikos ar stiliaus spragų. Rokas Zubovas man paliko neišsakomą įspūdį. Po interviu jaučiausi tokia pakylėta. Tiesiog noriu pasidalinti. Nerealus šviesus žmogus. Gera, kad turėjau progą pakalbėti su tokia asmenybe.

Kairėje man labiausiai patinkantis Čiurlionio paveikslas. Jis iš serijos "Pasaulio sukūrimas". Nesuprantu, kodėl, bet į jį galiu žiūrėti ir žiūrėti ir man neatsibosta. Kažkaip. Nu bet gražu! Pažiūrėk

----

Čiurlionis gyveno dar tais laikais, kada menas atliko tą funkciją, kurios dabar nebeatlieka. Menas buvo medijus tarp žmogaus ir tų visų slėpiningų nesuprantamų reiškinių - tiek gamtos, tiek žmogaus vidaus. Aš esu visiškai įsitikinęs, kad menas gimė kaip paaiškinimas to, ko mes negalime suvokti protu. Iš to gimė ir visos religijos, ir visi kiti pajautimai.

Kai mes nerandame būdo, kaip ką nors paaiškinti, tada sukuriame tam tikrą tvarką per meno kūrimus, per istorijas, per mitologijas. Tai mums paaiškina, kaip reikėtų gyventi, kodėl viena vyksta vienaip ar kitaip. Mes nesuprantame, bet per tai mes galime kažkaip pajusti. Ir muzikos vaidmuo toks pats. Ji mums paaiškina mūsų pačių jausmus. Kai pasineri į muziką, tada išsivalo mūsų vidinis jausminis pasaulis. Ir išsivalo dėl ko? Dėl to, kad atsiranda harmonija. Šiaip apie savo emocinį pasaulį mes pernelyg daug negalvojame, o muzikinėmis priemonėmis mes jį suharmonizuojame ir toliau galime eiti gyventi. Kai gyveno Čiurlionis, tai buvo dar aktualu, ir menininkai kūrė meną kaip tam tikrą pasaulio tvarkos paaiškinimą.

O kaip yra dabar?

Na, aš manau, kad mes patys menininkai dėl to esame kalti. Iš vienos pusės dėl to, kad mes patys tuo nebetikime. 

Nebetikite?

Aš manau, kad kūrėjas dabar nebetiki, jog jis kuria pasaulio tvarką. Yra tokių, kurie tiki, bet yra labai daug tokių, kurie prie tos idėjos net neprieina.

O dėl ko tuomet kuriama?

XXa. fenomenas yra naujumas. Senovinis menas gyveno per kopijavimą. XIXa. kūrėjo pozicija buvo tokia: jei nori tapti tapytoju, pirmus metus nenaudok nei popieriaus, nei anglies, nei dar ko nors. Tiesiog tobulink savo ranką ant smėlio ar vandens, ar kokio kito paviršiaus, nes vis tiek nieko tokio esminio nesukursi, o tik sunaudosi daug medžiagų, kurios yra brangios. Tiesiog tobulink ranką. Kai tai įvykdysi, tada susirask menininką, meistrą, kurį myli labiausiai iš visų ir pradėk jį kopijuoti. Kopijuok tol, kol galėsi jį nukopijuoti idealiai. Kada galėsi padaryti idealią jo kopiją, tada suprasi, kas tenai yra ne taip. Ir tada pažinsi, kas esi tu pats. Nes tada su savo mylimiausiu menininku pradėsi turėti kažkokius meninius nesutarimus. O tie tavo menininiai nesutarimai ir yra TU. 

Pas mus tas ėjimas į meną per savęs tobulinimą iš viso prarado bet kokią prasmę. Gana dažnai matai, kad yra noras padaryti įspūdį. Bet kokiomis priemonėmis, bet kaip. Kuo daugiau žmonių patirs tą įspūdį, tuo geriau, o paskui jau niekam neįdomu. O ar tas įspūdis ką nors paaiškins ir ar jis kur nors giliau nueis?

Net toks fenomenas kaip autorinis kinas.. Prieš kokius 30 metų tai buvo centriniuose ekranuose. I.Bergman ar R.Fellini ar tas pats W.Allen’as ar kiti režisieriai figūravo pirmuose laikraščių puslapiuose. Ir jie buvo tai, kuo tuo metu gyveno, kuo plakė pulsas. Dabartinis kinas sukasi apie tai, kiek milijonų dolerių uždirbo per savaitgalį ir kiek kainavo pastatymas. "Ir būtinai nueikite pažiūrėti, nes tai pats brangiausias iki šiol pastatytas filmas" - kokį tai ryšį turi su menu ar noru parodyti pasaulio harmoniją, apie kurią aš čia kalbu, ar kažkokią tvarką?

Kada mes pereiname į tuos jutiminius, o ne jausminius dalykus, tai menas nustoja savo funkcijos. Mes patys norime save parduoti kiek galima dažniau ir brangiau. Tiesiog matai, kad žmonės tuščiomis akimis ateina į koncertą, ir tokiomis pačiomis išeina. Bet užsidėję dar vieną pliusiuką.

Mes galime sakyti, kad čia viso to reikalauja rinka. Bet ne.. Žmonės iki šiol kiekvienas savo viduje nešioja dvasios sakralumo ženklą ir ieško, kur jį pasotinti. Ir atranda. Menas visų buvo suprantamas kaip to pasotinimo šaltinis. Jis toks nebėra. Ir žmonės atranda kitką. Žmonės atranda kačiuką gatvėje, gėles, vaikų globą ar meditacinę jogą. Atsiranda tie kažkokie mažyčiai jautrūs dalykėliai, kurie tą žmogų pasotina, bet tas sotumo troškimas visada bus. Pakol mes būsim žmonės, tol tas troškimas bus.