Love

Love is the most powerful tool for creating change, but the hardest to use, as you can tell from looking around you. How open – or closed – is your heart today? Be vulnerable. Let people in. And let yourself out.

 

Frohe Ostern

Liebe leute,

Frohe Ostern! Velykai taigi artėja. Jauti? Nuo naujųjų jau praėjo keturi mėnesiai! Eina sau. Negaliu patikėti, kaip laikas bėga. Per tą laiką jau spėjau tokį emocijų spektrą apturėti, kad sunkiai suvokiama. Ir į Slovėniją du kartus sulakstyti. Laikas tikrai lekia kaip kad apdainuota ir aprašyta sentimentaliose knygose. Net šiek tiek neramu.

Ką aš.

Panašu, kad išsikrausčiau iš interneto :) Į normalų realų gyvenimą! Dabar aš jame ketvirtadaliu ilgiau, kokiu 95 proc.! Nu gerai, gal 90 proc., bet vis tiek - kaip džiugu, kaip nerealu, kaip nuostabu! Kompas - darbo priemonė kiekvieną dieną, bet, anyway, aš offline. Neturiu laiko būti online - į plaučius kvepiu pavasarį. Geriau rašyk man laišką. Laukiu. Adresą žinai.

Kas pas mane. Ir daug visko, ir mažai.
Kaip pas mane. Lėtai, ramiai, gerai.

- namie vazoj kvepiu alyvas.

- kitoj vazoj - tulpes. Kas man pasidarė su tom gėlėm?

- praėjusią savaitę važiavau pasišokti į Slovėniją. Atrodė, patekau į Japoniją, kurioj niekada nebuvau. Kaip Kernagio dainoj apie Kaliforniją... tai ir aš galiu sau leisti taip pasvaičiot ;) Japonijoj iš pradžių bandžiau skaičiuoti vyšnių medžius, bet jau po trijų minučių pamečiau skaičių - jų buvo tiek, kad netilpo viename žvilgsnyje. mmm... Važiuoti automobiliu, svaigti muzika, kvėpti saulėtą orą,  kai vėjas draisko plaukus,  ir atsidurti va čia:

hm.. Įdėjau nuotrauką ir suabejojau, ar matai įspūdį, kurį patyriau. Tai didelio kalno viršūnė. Už mano nugaros daug baltai žydinčių vyšnių, o žemai - visas miestas iš viršaus.

- praėjusią savaitę su lietuve marginom kiaušinius (foto viršuje).

- valgiau picą ant stogo.

- dalyvavau lietuvių rašytojo Eugenijaus Ališankos kūrybos vakare Graz'e, kur pristatė lietuvių kūrybą, išvertstą į anglų kalbą. Super! Apskritai, kiek daug lietuviškų ženklų, renginių aš matau Austrijoj.. Nekantrauju į Avaspo koncertą Vienoje liepą. O taip pavydėjau visiems Avaspo koncerto Lietuvoje balandį.

- praėjusį penktadienį Graz Kunsthaus (kultūros centras) apie 40 žmonių grupę mokiau šokti Shim Sham. Visiems patiko.

- sekmadienį su lindyhoperiu iš Vienos suorganizavome a'la lindyhopo pamoką. Nei mes mokytojai, nei ką. Bet norėjome sukurti lindy pradžią Graz'e - pirmą kartą ever! Niekada anksčiau nebuvo jokio lindy renginio Graz'e. Laužiame ledus. Į pamoką atėjo penki žmonės :D Kaip pradžiai nesvarbu. Tuo labiau, vienintelis informacijos šaltinis apie renginį buvo tik facebooke :) Visiems labai patiko. Labai juokiausi - užsidirbau 12 eurų :D Pamoka tai buvo nemokama! Anyway, norinčiųjų šokti gretos didėja. Kitą pamoką organizuojame po trejetos savaičių, o paskui šoksime per gatvės muzikos festivalį. Viena muzikos grupė dėl mūsų pagros keletą swing jazz dainų, kad pasišoktume lindy. Crazy mes, a?

Beje, turiu naują pravardę - Lindrė! :D (lindy + Indrė)

- toliau mokausi šokti tap dance. Jau šiek tiek pasistūmėjau į priekį.

Šiaip tai pastaruoju metu esu labai pasinėrusi į menus, darbą su projektais ir pan. Mėgstu leisti laiką galerijoje. Ji mane įkvepia. Ten daug spalvų ir šiaip gera atmosfera. Pasilieku galerijoje, net jei nereikia. Žinai, pradėjau suprasti menininkus. Ir netgi pradėjau galvoti, kad tai, ką jie daro, yra labai gerai. Nepaisant mano nepasikeitusios nuomonės, kad šiuolaikinis menas į muziejus nepateks (nors Vienoje muziejuje mačiau XX a. postmoderno pradininkų darbų), pradėjau manyti, kad šiuolaikinis menas - kietai! Visada buvau kritiškos nuomonės šio klausimo atžvilgiu ir norėjau atrasti tą kampą, kurį mato menininkai. Norėjau suprasti, kodėl. Kodėl jie mano, kad tas metalo laužas ar tas objektas be pavadinimo yra tai, ką aš turiu pamatyti parodoje. Dabar supratau. Ir tai yra įdomu. Visiškas respect menininkams. Ir žinai, iš jų aš jau išmokau tokių dalykų, kokių niekada nebūčiau išmokusi žurnalistikoje ar apskritai, bet kokiame versle. Žmonės, siaurai susifokusavę į savo gyvenimo linijas ir tikslus, tikėtina, viską pasieks, bet nepamatys tai, ką mato šie žmonės. Jų žvilgsnis kitoks.

Tai va.

kad žinotum, kaip noriu miego. Dar atvirutę Velykoms suruošti, o ryt anksti į galeriją.

Labanakt, boruže mano.

Panelė mokytoja

Eina sau, koks keistas jausmas. Niekada nemaniau, kad mokyti kitus šokti gali būti sunku. Nesunku, kai draugams čia pat papliurpdamas parodai keletą žingsnelių, bet laikant rankose mikrofoną.. Paskutinį kartą rankose mikrofoną laikiau mokyklos laikais, atrodo, aktų salėje ir teatre scenoje. Nepatogus man tas daiktas. Keistas ir toks Didelis. Kaip kokie per didelio dydžio batai.

Bet ačiū dievui. Visi išmoko pirmus tris žingsnelius! Wuhu! :)) Nepaisant mano šiokio tokio nervingumo ir per didelio greičio kartais, pagavo kampą. Gut. O man reikia mažiau nervotis ir lėčiau kojas dėliot. Nepratus aš mokyt. Tai va. Kas svarbiausia, turiu priprast prie mikrofono, nes po savaitės penktadienį rodysiu/mokysiu Shim Sham'ą mūsų Swing&Boogie renginyje.

Uh. Vis dar esu šiek tiek sutrikus po savo tokios pirmos patirties. Reikėjo man išsipasakot. Jaudulys dar tebetvinksi smilkiniuose.

Magnolija

Pasirodo, tie dideli balti žiedai yra Magnolijos! Dabar žinau, kaip ji atrodo! Neįtikėtina.

Šiandien pirmą kartą gyvenime liečiau ir uosčiau Magnolijos žiedus. Dieviška.. jai tinkantis žodis.

Magnolija būna ir rožinė.

Pavasaris (p)laukuose

Kai vėjas maudosi plaukuose, o nosis gaudo kvapus. Kai nesusilaikai ir važiuodamas dviračiu užsimerki, o vėjas masažuoja skruostus. Švelniai. Ir niekam nesinori to pasakoti. Tik jausti. Užgniaužus kvapą.

Pavasaris? Nežinau, kaip pas tave, bet pas mus jis jau atėjo. Pienės jau žydi laukuose, o medžiuose sprogsta pumpurai. Gražu. Šiandien pirmą kartą vaikščiojau vilkėdama T-shirt trumpomis rankovėmis, bet biški bijau. Turėdama omeny, kad žiemomis paprastai nesergu, tačiau pavasarį atsigriebiu, tai neperšokus griovio nesakau Op :)) Kol kas laikausi, nors jau pradėjau čiaudėt. Ir kiti aplinkui čiaudo, žalčiai.

Koks pirmas pavasario ženklas? Skanus oras lauke, sakai. Pumpurai. Saulė. Čiulbantys paukščiai. Šviesūs vakarai, t.t. Nupasakojai, ką išmokai mokykloje. Boring.

Man vienas gražių skanių puikių pavasario ir artėjančios vasaros ženklų - ponas Arbūzas! Aina sau kaip apsidžiaugiau pamačius prekybos centre. Žinai, viena vertus, gal ten juos pardavinėja visus metus. Rimtai?! Bet, vadinasi, nelabai pastebėjau. Žiemą aš labiau domiuosi karšta kakava. Ir citrinom. Nu ir pomidorai, aišku, niekada neišeina iš mados. Bet čia jau kita tema.

Tai va. Sėdi sau darbe ir valgai arbūzą.. Nom nom. Beje, atrodo, dar nerodžiau savo darbo vietos? Rodžiau savo galeriją ir parodas, bet ne darbo stalą. Kadangi tvarkingas, tai gražu ir nufotkint :D Nors esmė buvo fotkinti arbūzą. Atkreipiu dėmesį, kad post-it lapukų jau sumažėjo! Nugi man tokiai užuomaršai lapelių tai reikia.. Šiaip nesu iš tų žmonių, kurie visur pamiršta savo skėčius ar labai jau išsiblaškę. Iki tokio lygio man dar trūksta. Ir ačiū dievui. Bet, pavyzdžiui, vakar atsitiko neįtikėtinas dalykas. Įsivaizduoji, prekybos centre pirkau fetos sūrį, sumokėjau ir palikau :D Turėjau daug prekių ir panašu, kad vargšas sūris liko vienišas. Šiandien tame pačiame prekybos centre nusipirkau kitą. Įdomu, kiek prekybos centrai uždirba iš tokių žmonių kaip aš?

Tai va. Kas naujo. Oj, žinau žinau. Kiek ilgai aš jau nerašiau. Ir kiek daug jau pamiršau. Turbūt galvoji, kad jau priėjau tą fazę, kai žmonės pradėję rašyti blogą po kurio laiko ima jį rašyti vangiai, paskui prisiversdami, o galiausiai visai nustoja. Bent jau man toks įspūdis susidaro apie blogus. Nea, man nė vienos tų fazių nėra. Neaprašiau Slovėnijos įspūdžių ir menininkų konferencijos, ir kitų dalykų. Bet viskas dėl laiko stokos. Labai daug visko veikiau. Ir tai labai man į sveikatą.

Iš pradžių ruošėmės ir atidarėme parodą. Apie ją gali paskaityti čia. Paskui iš karto savaitgalį sekė tarptautinė menininkų konferencija. Apie ją čia. Dirbom viršvalandžius, bet visa tai malonumas, nes labai smagu. Daug įdomių žmonių iš visos Europos. Juokingi tie menininkai man ir paslapčia patraukiu aš juos per dantį, bet iš esmės įdomu matyti visai kitokį pasaulį ir žmones su kitokiais požiūriais. Mokausi naujų dalykų.

Vėliau sekė lindyhopo savaitgalis Liublijanoje, Slovėnijoje. Pirmą kartą gyvenime lankiausi Slovėnijoje, nors ji čia visai šalia. Seniai galvojau apie tą kryptį, bet ji planuose buvo jau nuo vasaros, kai lindyhopo stovykloje Herrang'e, Švedijoje, pamačiau skrajutę apie lindy festivalį Liublijanoje. Tada kilo mintis skrajutę pasilaikyti, nes gal.. Voila :) Atsargiai svajok, nes tai gali išsipildyti.

Artimiausiu metu planuoju vėl judėti į Slovėniją, bet šįkart į Maribor. Tai antras pagal dydį miestas po Liublijanos, jis už 40min. nuo Graz'o, ten stipri lindyhopo scena ir aš jau pažįstu ten gyvenančius lindyhop'erius! Tai va. Beje, vaizdų Slovėnijos eksponavimui nelabai turiu. Man nuobodu fotografuoti tiesiog miestą, bet įdomu buvo va kas.

Jei kada būsi Liublijanoje ir ieškosi kur apsistoti, būtinai susirask šį nuostabų žmonių kūrinį - hostelį. Jame negyvenau, tačiau jis vertas pamatyti! Anksčiau tai buvo kalėjimas, o kūrybingi slovėnai jį pavertė hosteliu. Eina sau kaip nerealiai aplinka ten atrodo. Greta yra keletas skvotų, atrodo įspūdingai ir vaikščioti naktį toje vietoje nepavojinga. Beje, įsižiūrėjus nuotraukoje gali pamatyti ant sienų dar išlikusias metalines spygliuotas vielas.

Hostelio kambarys. Nerealu.

Liublijana - mažas, bet jaukus miestas. Mažai jos mačiau, nes koncentravausi į lindyhopo workshop'us, vakarėlius ir miegą. Taip pat buvo ir su Budapeštu.. Reikėtų kada sugrįžti ir ištyrinėti. Gražų saulėtą sekmadienį praleidau keletą valandų Liublijanos senamiestyje ir jį papuošiau muilo burbulais.

Budapešto Lindyschock festivalis buvo įspūdingesnis, nei Liublijanos SweetSwing. Šokom laive, plaukiojom upe, dainavom ir t.t. Įsimintina tai, kad sutikau ten Lauryną!! O Slovėnijoje vakarėlių vietos buvo paprastos, bet užtat grojo lietuviai "Rhythm Junkies"! Elinį kartą jaučiausi "kieta", kad esu lietuvė. Liublijanoje susipažinau su keletu tikrai ypatingų žmonių, todėl dabar norėčiau nuvažiuoti į Švediją ir galbūt į Londoną, kur niekada gyvenime nesvajojau.

Graz'ą išspalvinti muilo burbulais irgi planuoju, dar nesugalvojau kada. Bet burbulai bus Dideli. Tačiau Graz'as ir pats gražus. Išėjus iš mano namo ir pasukus į dešinę kiekvieną dieną pasitinka nuostabūs žiedai. Gal žinai, koks tai medis?

Kas dar. Šią savaitę pirmą kartą sustabdė dviračių policija! :) Mažai trūko ir būčiau gavus.. šokoladą. What? Žinau. Mieli tie austrai, ar ne? Gerai gerai, dėdės policininkai čia tokie patys kaip ir visur. Dar nebaigiau istorijos. Kiekvieną pirmadienį iš tap'o pamokos skubu į kitą miesto pusę į vokiečių kalbos pamoką. Visada vėluoju, nes tap'as baigiasi 18h., o vokiečių prasideda, kaip netikėta, taip pat 18h. Nu bet nieko. Pavėlavusi bent jau atrodau busy dama :)) Taigi važiuodama iš tap'o kirtau gatvę. Galėjau to išvengti, bet kitoje gatvės pusėje mačiau stovinčius policininkus ir specialiai norėjau juos sutikti. Praėjusią savaitę dviračių servise kaip tik lempas sutvarkė, tai kaip čia nepasipuikuosi :)) Bet prisikabino žalčiai. Atšvaitai ant kiekvieno rato turi būti du! Vieno neužtenka. Et. Tai būčiau gavus šokoladuką, jei viskas būtų buvę tvarkoj, o dabar atšvaitus man uždėjo. Kaip nuobodu. Speciali akcija čia buvo. Turbūt periodiškai pavasarį rengia.

Beje, niekada nemaniau, kad repliką, jog mano kojos kaip guminės, kada nors įvertinsiu kaip komplimentą. Austrai per antradienio mūsų organizuojamą a'la social dancing išvadino mane elastine mergaite :)) Mokiau šokt Shim Shamą. Didžiausias komplimentas!

Taigi. Džiaugiuosi pavasariu ir viskuo aplinkui. Bet jei paklaustum, kaip aš gyvenu? Atsakyčiau - liūdnai. Kiekvieną kartą, kai prisimenu šeimą, noriu pas močiutę ir apkabinti mamą. Močiutė jau pardavė ožkeles ir ypatingo pieno bei varškės nebebus. Baisu stebėti, kaip čia pat prieš akis pasyviai viskas nyksta. Galvoju, gal šiemet vasarą pasuoti visas ypatingas savo atostogas ir dvi savaites praleist tiesiog kaime?